Galiu lažintis iš savo mėgstamo kataloniško brendžio "Torres" dėžės, kad prieš šeštadienio El Clasico dienraštis "Marca" Manueliui Pellegrini įteikė pergalės prieš "Barcą" receptą.
Atrodo, kad tai tėra pilstymas iš tuščio į kiaurą. Kelios eilutės ir tiek. Tačiau dabar, kai mintyse atsuki visus įvykius Santiago Bernabeu stadione, nejučia pagalvoji, kad tas ponas Enrique Ortega buvo velniškai teisus. Parašyti kelias eilutes, o jomis pasakyti labai daug - menas.
Visa bėda, kad "Marca" nemėgsta M. Pellegrini, o pats M. Pellegrini, reikia manyti, neskaito to laikraščio.
Dabar, kai visa "Barcos" "hinchada" mėgina atsigauti po svaiginančios pergalės, o "Real" gerbėjai krapšto viršugalvius ir ieško pralaimėjimo priežasčių, imi suvokti, kad M. Pellegrini vis tik reikėjo paskaityti tą nedidelį straipsnelį.
Jei "Real" treneris būtų jį paskaitęs, jis suprastų apie ką galvoja ir kuo tiki Josepas Guardiola. Jei M. Pellegrini žinotų apie ką galvoja J. Guardiola, jis žinotų apie ką galvoja ta višta, kuri deda auksinius kiaušinius. Čia aš apie Xavi taip kalbu.
Jei M. Pellegrini žinotų apie ką galvoja Xavi, jis žinotų apie ką galvoja Lionelis Messi. Na, o tuo atveju, jei M. Pellegrini žinotų apie ką galvoja L. Messi, jis galėtų atsakyti į klausimą "kas pasakė "miau"?".
Sudėtinga? Visai ne.
Štai čia į sceną žengia senas mano pažįstamas Albertas Einšteinas ir jo reliatyvumo teorija.
| Bendroji reliatyvumo teorija aprašoma 10 diferencialinių lygčių, kurios surašytos į tenzorinį pavidalą.
Kairėje lygties pusėje surašyti tenzoriai gab, Rab ir skaliaras R, kurie nusako erdvės kreivumą. Dešinėje lygties pusėje yra energijos - impulso tenzorius Tab, nusakantis masės ir energijos pasiskirstymą. gab yra vadinamas metrikos tenzoriumi arba metrika, o Rab gali būti išreikštas per metriką. |
| |
Supratot ką nors?
Garantuoju, kad 95 procentai futbolo sirgalių nesuprato nieko, 4 procentams tai yra daugiau ar mažiau pažįstama, o 1 procentas sugebėtų tai pakartoti prikelti iš miegų vidurnakty šviečiant pilnačiai.
Viena formule ir viena fraze "viskas yra reliatyvu" A. Einšteinas išsprendė visos Visatos likimą.
Kai J. Guardiola dar žaidė futbolą, rašytojas ir novelistas Manuelis Vicentas apie dabartinį "Barcelona" trenerį yra parašęs: "Vienu perdavimu jis sukuria penkis epizodus". Supraskite: 1 perdavimas - 5 galimybės vystyti ataką arba pelnyti įvartį.
Dabar apie J. Guardiolą yra sakoma kitaip: "Vienu sakiniu jis parenka antraščių pavadinimus rytojaus laikraščiams".
Viena formulė. Viena frazė. Vienas perdavimas. Vienas sakinys.
Sąrašą galima nesunkiai pratęsti. Arba pasakyti vieną frazę, kuri į vieną visumą sujungs visas keturias frazes.
Tai - viena filosofija. O Xavi aikštėje yra viena J. Guardiolos reinkarnacija.
Na, štai... Mes pagaliau prisikasėme iki to "jei žinotum ką galvoja tas, tada žinotum, ką galvoja kitas".
Aš sakau: Xavi aikštėje primena... vištą. (Jau dabar girdžiu pasipiktinimo šūksnius ir įtariu, kad kažkas man ruošia nemenką plytgalį).
Kas yra višta? Tai toks naminis paukštis, kuris paskrenda kelis metrus, bet pakankamai mikliai skuodžia tarp lysvių ir deda kiaušinius. Naudą duoda, vadinasi...
Xavi. Kas yra Xavi? Tai La Masia užaugintas futbolininkas, nepriskiriamas "skrajojančiųjų" būriui, mikliai skuodžiantis žeme (rusų komentatoriai jį ir A. Iniestą pakrikštijo "hobitais") ir, žinoma, dalijantis perdavimus. Ir ne bet kokius perdavimus, o perdavimus po kurių pelnomi įvarčiai.
Kaip sakė Jose Mourinho, norint iškepti pirmarūšį omletą, reikia turėti aukščiausios kokybės kiaušinių. Nėra kiaušinių - nėra omleto. Palaukit, dabar viską "suplaksim" į vieną vietą.
Taigi - nėra vištos, nėra kiaušinių, nėra omleto. Nėra Xavi, nėra perdavimų, nėra įvarčių. Na va, aš juk sakiau, kad Xavi yra lyg višta, o jūs pykote.
Kas pasakė, kad "Barcelona" žaidžia tik taktine schema 4-3-3? Nesąmonė. Užtenka prisiminti šeštadienio El Clasico.
Kas buvo "Barcos" varžovu? "Real". Atrodo, kad tokiose rungtynėse jokio dviračio neišrasi - komandos viena kitą puikiai pažįsta, silpnosios ir stipriosios pusės seniai žinomos, rikiuok žaidėjus tradicine schema ir žaisk.
Tačiau J. Guardiola, kad jį kur velniai, jau rungtynių pradžioje privertė daugelį griebtis už galvos. Dani Alvesas... puolėjas! Jūs turbūt juokaujate? Visai ne. Brazilas išties žaidė puolimo grandyje. Panašu į sensaciją, tačiau geriau pagalvojus nieko ypatingo neįvyko. Dabar net nepasakysi, kad J. Guardiola taktiškai pergudravo M. Pellegrini.
"Barcelona" treneris puikiai žino vieną dalyką: Dani Alvesas yra puikus gynėjas, tačiau jo silpnoji pusė yra... gynyba, o stiprioji pusė - puolimas. Dani Alveso žaidimo paslaptis seniai yra perprasta. Savo flange jis ir L. Messi varžovui duoda tiek "namų darbų", kad tas nė nenori galvoti apie puolimą. Nieks nepuola Dani Alveso flangu? Vadinasi jis ginasi gerai. O iš tikrųjų jis nesigina.
Gynėjas, prieš dvejus metus atėjęs į "Barcelona", iš pradžių nerado bendros kalbos su L. Messi. Nuolat puolantis argentinietis ir nuolat puolantis brazilas savo flange tiesiog baksnojosi nosimis, kol J. Guardiola rado išeitį. Sprendimas buvo labai paprastas: L. Messi turi pasitraukti iš savo pozicijos aikštės vidurio link, kai čia ima artėti Dani Alvesas.
Kai tik šitas nesudėtingas mechanizmas ėmė veikti, "Barcelona" dešinysis flangas ėmė kelti siaubą varžovams.
Taigi, kodėl šeštadienį Dani Alvesas žaidė puolėju?
Brazilą nuolat reikėjo laikyti kuo arčiau "Real" vartų, o L. Messi nereikėjo niekur trauktis, nes jis JAU BUVO aikštės centre. Kaip ir reikėjo tikėtis, Dani Alvesas nieko super naudingo rungtynėse nenuveikė, tačiau taip atrodo tik tiems, kurie rungtynes žiūri tik tam, kad žiūrėtų. Dani Alveso užduotis buvo labai paprasta - atitraukti vieno ar kelių "Real" gynėjų dėmesį nuo aikštės centro tam, kad L. Messi liktų daugiau vietos. Ir brazilas su šia užduotimi susidorojo. Jam nereikėjo pulti. Jam tereikėjo, kaip rusai sako, "majačintis". "Vaidentis" varžovams palei nosis ir tiek.
Prisiminkime pirmąjį įvartį. Kas "išsivedė" "Real" gynėjus, kai šie mėgino sukurti dirbtinę nuošalę spurtuojačiam L. Messi? Atsakymas choru: "Real" gynėjus "išsivedė" Dani Alvesas. Na, o tada višta padėjo auksinį kiaušinį, o L. Messi iškepė omletą. Viens, du, trys - op, ir įvartis.
Beje, dar du štrichai.
Pedrito - Pedro - Pedrazo - Don Pedro - San Pedro. Galiu drąsai teigti, kad tas vaikinukas pasiekė paskutinį savo reinkarnacijos lygį ir dabar drąsiai gali būti vadinamas "San Pedro".
Jis nežino, kas yra baimė ir susikaustymas. Jis jau spėjo padovanoti "Barcai" Europos supertaurę, padėjo išplėšti pratęsimą Pasaulio klubų čempionato finale, lėmė dar kelių svarbių rungtynių baigtį, šešiuose skirtinguose turnyruose pelnė bent po vieną įvartį ir iš antro Xavi auksinio kiaušinio per El Clasico iškepė puikų omletą.
Ir dar kai kas.
Kai vasarą "Barcelona" už kosminę sumą įsigijo Zlataną Ibrahimovičių, kai kas piktdžiugiškai mėgino katalonams lipdyti "galaktikų" etiketę. Galėjau tąkart lažintis iš antros "Torres" dėžės, kad "Barcelona" tikrai nebus viešai vadinama "galaktika".
Kodėl? Čia ir vėl viskas yra labai paprasta.
"Barcelona" yra komanda - DINASTIJA. "Barcoje" komandos branduolį sudaro klubo akademijoje užauginti žaidėjai ir bet kuris naujas futbolininkas, nesvarbu, kokia suma už jį yra suplota, į "Barcą" ateina tam, kad pratintųsi prie komandos stiliaus. Pačiai komandai nereikia nieko keisti, naujokas turi pratintis prie jau esamos žaidimo filosofijos.
"Real" yra pajėgus ir galingas varžovas, tačiau tai komanda - "galaktika", arba, jei norite, tai komanda - bandymų poligonas. Dažna trenerių kaita, masiniai žaidėjų pirkimai už beprotiškas sumas veda link to, kad komandos stilių formuoja į ją atėję naujokai, o "Real" ikona Raulis Gonzalezas tyliai sėdi ant suolo be kapitono raiščio.
Dabar kapitono raištį ryši Ikeras Casillas, tačiau vartininkai neformuoja ekipos stiliaus. Jie gina vartus. Stilių ir filosofiją įkūnija aikštės žaidėjai. Ir taip bus per amžius.
O kas yra geriau, rinkitės patys.
Aš renkuosi dinastiją ir omletą, o ne galaktikas ir lakštingalų liežuvėlių paštetą.
