NUO LES CORTS IKI CAMP NOU (1922-1957)
Les Corts atidarymas 1922 metais tapo klubo augimo ir jo "Aukso amžiaus" pranašu.
Šis nuostabaus periodas baigėsi 1930-aisias, kuomet fašistinio diktatoriaus Miguelio Prima de Riveros įsakymu "Barcelona" stadionas buvo uždarytas ir pilietinio karo metu buvo naudojamas kaip karinė stovykla.
Vėliau stadionas buvo grąžintas "Barcai", o pats klubas išgyveno dar vieną nuostabų laikotarpį, kuris Katalonijos ekipos istorijoje yra vadinamas "Penkių Taurių Barca" (Barça de las Cinco Copas).
Jo metu klubo narių skaičius šoktelėjo nuo 20 tūkstančių 1944 metais iki 30 tūkstančių 1950 metais. Trečiajame dešimtmetyje "Barcelona" gretose žibėjo Josepas Samitieras, šeštajame – klubą į priekį vedė legendinis vengras Ladislao Kubala. Abu jie aukso raidėmis įrašė savo vardus "Barcelona" istorijoje.
Šlovės pradžia - El Camp dels Corts
Dešimtmetis nuo 1919-jų ir 1929-jų yra vadinamas klubo "Aukso amžiumi". Katalonijos klube rungtyniavo vieni pajėgiausių to laikotarpio žaidėjų Josepas Samitieras, Paulino Alcantara, Ricardo Zamora, Sagi, Vicencas Piera ir Sancho. Jų sugebėjimais aikštėje žavėjosi tūkstančiai žiūrovų.
Būtent "Aukso amžiaus" laikotarpiu klubas ėmė labai aktyviai propaguoti katalonų nacionalizmą.
1922 metų gegužės 20 dieną įvyko naujojo stadiono Les Corts, kuris netrukus tapo žinomas kaip "Futbolo šventovė", atidarymas. Tuo metu tai buvo didingas statinys, kurio tribūnos iš pradžių galėjo sutalpinti net 30 tūkstančių žiūrovų. Vėliau vietų skaičius buvo padvigubintas iki 60 tūkstančių.
1924 metais "Barcelona" atšventė savo 25-erių metų jubiliejų, o dailininkas iš Valensijos Jose Segrelles šiam įvykiui įamžinti nutapė įžymųjį plakatą. Klubas turėjo 12 207 narius ir tuo metu atrodė, kad jo laukia puiki ateitis.
Po penkerių metų, 1928-1929 m., "Barca" tapo pirmaja Ispanijos Primeros čempione, laimėjo 5 Katalonijos čempionatus (1923-1924, 1924-1925, 1925-1926, 1926-1927, 1927-1928) bei 3 Ispanijos pirmenybes, kurios buvo rengiamos iki Primeros įkūrimo (1924-1925, 1925-1926 ir 1927-1928).
1927-1928 metų čempionų titulas buvo iškovotas po dramatiškų dviejų dramatiškų rungtynių su "Real Sociedad". "Barcos" gretose rungtyniavęs vartininkas Ferencas Platko aikštėje išdarinėjo stebuklus. Vėliau šis įvykis net buvo aprašytas poeto Rafaelio Alberti sukurtame eilėraštyje.
Sunkūs laikai
Šlovingame trečiajame dešimtmetyje "Barca" vieną po kitos skynė pergales futbolo aikštėje, tačiau netrukus klubas pradėjo jausti pirmuosius pranašiškus politinių konfliktų padarinius. Tuomet niekas negalėjo nuspėti, kaip stipriai "Barcą" ir jos istoriją paveiks Ispanijos pilietinis karas ir fašistinis režimas.
Šalyje paskelbus Miguelio Primo de Riveros diktatūrą, 1925 metais birželio 14 dieną rungtynėse su "Orfeo Catalan" susirinkę sirgaliai švilpimu palydėjo Ispanijos himną. Netrukus klubas sulaukė vyriausybės atsako - "Barcos" namų stadionas buvo uždarytas pusei metų (vėliau šis laikotarpis buvo sutrumpintas iki trijų mėnesių), o Joanas Gamperis buvo priverstas atsistatydinti ir deportuotas iš šalies. Po penkerių metų, 1930 metų liepos 30 dieną, "Barcelona" klubo įkūrėjas nusižudė.
Krizės purtomoje "Barcoje" dar liko tokie žaidėjai kaip Marti Ventolrà, Josepas Raichas Garriga ir Josepas Escolà, tačiau klubas išgyveno nuosmukį. Politiniai konfliktai galutinai užtemdė visuomenės susidomėjimą sportu.
Krizė itin paveikė klubą finansiškai. "Barcelona" narių skaičius nuolat mažėjo. Komanda 1929-1930, 1930-1931, 1931-1932, 1934-1935, 1935-1936 ir 1937-1938 metais laimėjo Katalonijos pirmenybes, tačiau visoje Ispanijoje jokių skambesnių pergalių nepasiekė.
Pilietinio karo pasekmės
Ispanijos pilietinio karo metu generolas Francisco Frankas (Francisco Franco) besąlygiškai teikė visokeriopą paramą Madrido "Real" klubui, kurį laikė Ispanijos sporto įsikūnijimu ir pasididžiavimu.
Praėjus mėnesiui nuo Pilietinio karo pradžios diktatoriaus kareiviai ties Guadalajara, apie 60 kilometrų nuo Madrido, sušaudė "Barcelona" prezidentą Josepą Sunyolį. Tuo metu pati ekipa buvo išvykusi į turnė po Meksiką ir JAV. Apie tragišką komandos prezidento žūtį žaidėjai sužinojo tik grįžę iš kelionės.
1938 metų kovo 16 dieną fašistai numetė bombą ant "Barcelona" socialinės draugijos klubo pastato ir smarkiai jį apgriovė. Dar po keleto mėnesių Barseloną okupavo fašistinio režimo kariuomenė. "Barcelona" jau buvo spėjusi tapti katalonų nacionalizmo simboliu, tad netrukus prasidėjo įvairios frankistų represijos ir persekiojimai. Tuo metu klubo narių skaičius sumažėjo iki 3486.
1940 metų kovo mėnesį "FC Barcelona" prezidentu buvo paskirtas su diktatoriaus F. Franko režimu bendradarbiavęs markizas Enrique Piñeyro de la Mesa de Asta.
Tuo pat metu klubo pavadinimas iš "Futbol Club Barcelona" buvo priverstinai pakeistas į ispanišką "Club de Fútbol Barcelona", o vietoje keturių raudonų juostelių, simbolizuojančių Katalonijos vėliavą, klubo herbe buvo paliktos tik dvi.
Keturios juostelės "Barcos" logotipe vėl imtos naudoti 1949 metais, o istorinis pavadinimas komandai grąžintas tik 1973 metais.
Nuo kelialapio į Segundą iki Lotynų Taurės
Penktojo dešimtmečio viduryje klubas pamažu ėmė atsigauti po krizės. 1942 m. "Barcelona" vos neiškrito į Segundą, antrąjį pagal pajėgumą Ispanijos divizioną.
Tais pačiais metais "Barca" laimėjo Karaliaus taurę, tačiau sekančiame sezone šio turnyro pusfinalyje klubui kelią užkirto diktatoriaus F. Franko proteguojamas Madrido "Real".
"Barca" laimėjo pirmąjį mačą rezultatu 3:0, tačiau prieš atsakomąsias rungtynes Katalonijos ekipos žaidėjai sulaukė grasinimų susidoroti ir nedviprasmiškų saugumo agentų užuominų apie galimas represijas jiems ir jų šeimos nariams. Antrąjį pusfinalio mačą "Barca" pralaimėjo 1:11.
Tuo, kaip elgiamasi su jo vadovaujama "Barcelona", pasišlykštėjo net ir fašistinį režimą remiantis Enrique Piñeyro. Netrukus markizas paliko klubo prezidento postą.
Antroje penktojo dešimtmečio pusėje klubas pagaliau įveikė krizę ir nutraukė nesėkmių seriją. 1945, 1948 ir 1949 metais "Barcelona" vėl laimėjo Ispanijos Primerą ir iškovojo Lotynų taurę. 1949 metais "Barca" atšventė savo 50-ies metų jubiliejų, o klubo narių skaičius išaugo iki 24 893.
Nuo savo įkūrimo pradžios "Barcelona" jau buvo iškovojusi 21 Katalonijos čempionų titulą, 9 kartus laimėjusi Karaliaus taurę ir 4 kartus triumfavusi Ispanijos Primeroje.
L. Kubala ir Penkios Taurės
1950 metų birželį "Barcą" papildė vienas talentingiausių to laikotarpio futbolininkų vengras Ladislau Kubala. 1951-1953 metais klubas iškovojo visus titulus, kuriuos tik galėjo laimėti: 1951-1952 ir 1952-1953 metais laimėta Ispanijos Primera, 1951-1952 ir 1952-1953 metais - Ispanijos taurė.
1951-1952 metų sezone klubas susižėrė net 5 titulus: Ispanijos lygą bei taurę, Lotynų taurę, Eva Duarte taurę ir Martin & Rossi trofėjų.
Tuo metu visa Europa žavėjosi įžymiąja "Barcos" puolimo linija, kurią sudarė Estanislau Basora, Cesaras Rodriguezas, Ladislau Kubala, Tomas Moreno ir Eduardo Manchonas.
1953 metais po daug diskusijų sukėlusio skandalo dėl Alfredo di Sefano, kuris baigėsi kontraversišku argentiniečio perėjimu į Madrido "Real", atsistatydino tuometinis Katalonijos klubo prezidentas Enricas Martí Carreto.
"Barcelona" ir futbolo populiarinamas Katalonijoje pasiekė neregėtas aukštumas. Tapo aišku, jog klubas tiesiog "išaugo" savo namų areną ir Les Corts nebepajėgia sutalpinti visų norinčiųjų stebėti komandos žaidimą.
Naujasis Katalonijos ekipos prezidentas Francescas Miró-Sans pareiškė, jog klubas privalo pasirūpinti modernios grandiozinės futbolo arenos statyba.
