NUO CAMP NOU STATYBŲ IKI KLUBO 75 METŲ JUBILIEJAUS (1957-1974)
Camp Nou stadiono statyba buvo beprecedentis projektas tiek jo architektūriniu lygiu, tiek finansiniu mastu.
"Barcelona" tobulėjo, o komandos sirgalių skaičius augo kiekvienais metais, tad naujasis stadionas tapo gyvybiškai svarbus sparčiai populiarėjančiam klubui. Tiesa, pirmieji metai naujojoje arenoje "Barcai" nebuvo patys geriausi, tad ir pergalių buvo nedaug.
Nuolat gausėjo ir "Barcelona" narių skaičius. Šiuo periodu itin svarbiu faktoriumi tapo socialinė klubo veikla. Visuomeninė klubo reikšmė ir svarba itin padidėjo, kuomet "Barcelona" prezidentu buvo išrinktas Narcís de Carreras, pasakęs įžymiąją frazę, kuri vėliau tapo devizu: "Barca" – tai daugiau nei klubas".
Šiuo laikotarpiu Katalonijos regionas ir pati "FC Barcelona" itin stipriai persismelkė pačiomis aršiausiomis pro-kataloniškomis ir anti-frankistinėmis pažiūromis. Dėl to klubas įgijo labai didelę įtaką vietos bendruomenei, o glaudūs ryšiai su kultūros pasauliu ją tik sustiprino.
Pasirašiusi sutartį su olandų futbolo žvaigžde Johanu Cruyffu, "Barca" nutraukė nesėkmių seriją ir 1973-1974 metais laimėjo Ispanijos lygos taurę. Šis įvykis sutapo su 75-erių metų "Barcelona" įkūrimo jubiliejumi ir dar stipriau suvienijo visus klubo narius, kurie savo nacionalistines pažiūras ėmė reikšti nepaisydami jokių frankistinio režimo draudimų ir apribojimų.
Camp Nou - naujoji arena
Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje tapo aišku, jog net ir išplėstas Les Corts yra nepakankamai didelis "Barcai", todėl klubas pradėjo ėmėsi ieškoti galimybių statyti naują stadioną.
1953 metais klubo prezidentu išrinktas Francescas Miró-Sans tapo pagrindiniu šio projekto įkvėpėju ir po ketverių metų "Barcelona" persikėlė į naująją areną. 1957 metų rugsėjo 24 dieną įvyko iškilminga naujojo Camp Nou stadiono atidarymo ceremonija. Jo tribūnos talpino net 90 tūkstančių žiūrovų, o "Barcos" narių skaičius tuo metu šoktelėjo iki 49 tūkstančių.
Trenerio Helenio Herrera vadovaujama "Barcelona" 1958-1959 ir 1959-1960 metais laimėjo Ispanijos čempionatą ir du kartus, 1957-1958 bei 1959-1960, iškovojo Inter-Cities Fairs Cup taurę (dab. UEFA Taurės turnyras).
To meto komandoje žibėjo tikras žvaigždynas: Sandoras Kocsis, Zoltanas Cziboras, Evaristo de Macedo, Ladislau Kubala, Eulogio Martínezas, Luisas Suárezas, Fernando Villaverde, Ferranas Olivella, Enricas Gensana, Joanas Segarra, Sigfridas Gràcia, Marti Vergésas ir Justo Tejada.
Tačiau septintojo dešimtmečio pradžioje šie futbolininkai jau buvo sulaukę garbaus amžiaus ir 1961 m. Europos taurės finalas Berne tapo nesėkmingo "Barcelona" periodo pranašu. Tik 1963 ir 1968 metais laimėta Ispanijos taurė bei 1966 metais iškovotas trečiasis Inter-Cities Fairs Cup trofėjus šiek tiek praskaidrino šį niūrų periodą.
Daugiau nei klubas
Septintajame dešimtmetyje komanda retai lepino sirgalius skambiomis pergalėmis, tačiau klubo narių skaičius ir toliau nuolat augo. "Barcelona" – Katalonijos simbolis nuolat sulaukdavo įvairiausių griežtų Madrido valdžios sprendimų, kuriais generolo F. Franco režimas siekė varžyti klubo veiklą.
1968 metų sausį Narcís de Carreras savo prezidento rinkimų kampanijos metu ištarė garsiąją frazę "Barcelona" – daugiau nei klubas", kuri vėliau tapo visos ekipos devizu.
Nepaisant diktatūros apribojimų, prezidentas Agustí Montalis i Costa (1969-1977) ėmėsi ryžtingų veiksmų, siekdamas padaryti futbolą demokratišku ir sąžiningumu žaidimu. Jis darsyk akcentavo glaudų ir neatsiejamą klubo ryšį su Katalonija, todėl nuolat kildavo įvairių konfliktų su F. Franko vyriausybe.
Johano Cruyffo atvykimas
Po 1953 metais įvykusio kontraversiško Alfredo di Stéfano perėjimo į Madrido "Real", sutarčių pasirašymas su užsienio žaidėjais visuomet sukeldavo daug diskusijų.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje "Barca" labai nepalankiai sutiko Ispanijos futbolo arbitražo sprendimą dėl ispanų kilmės tėvus turinčių užsieniečių statuso apibrėžimo. Galų gale, Johanui Cruyffui buvo duotas leidimas žaisti Ispanijoje ir jis buvo priimtas į klubą. 1973 metų spalio 28 dieną olandas išbėgo į aikštę vilkėdamas mėlynai-granatiniais marškinėliais.
Olandas netrukus tapo "Barcos" vedliu ir svariai prisidėjo prie ekipos pergalės Ispanijos pirmenybėse. Įsimintiniausiu įvykiu tapo įspūdinga pergalė 5:0 prieš Madrido "Real". Savo darbą aikštėje puikiai atliko galingas atakuojantis "Barcelona" penketas – Carlesas Rexachas, Juanas Manuelis Asensi, Johanas Cruyffas, Hugo Sotilas ir Marcialas.
"Barcelona" legenda tapęs J. Cruyffas buvo ne tik naujos žaidėjų kartos atstovas. Olandas buvo tikras lyderis – jis sugebėjo pritraukti sirgalių bei žiniasklaidos dėmesį ir savo žaidimu aikštėje, ir už jos ribų.
75-asis jubiliejus
Klubo socialinė integracija pasiekė neįtikėtinas aukštumas, kai 1973-1974 metų sezone "Barcelona" iškovojo Ispanijos lygos taurę. Ši pergalė sutapo su 75-ųjų klubo įkūrimo metinių švente.
Jubiliejus darsyk parodė, kiek daug "Barca" reiškia Katalonijai ir jos žmonėms. Dailininkas Joanas Miró sukūrė avangardo stiliaus plakatą, prie šventės prisidėjo kiti menininkai, dainininkai, rašytojai, savo kūriniuose įkūniję dramatiškiausius ir dinamiškiausius klubo bei visos Katalonijos istorijos laikotarpius.
Būtent tuo metu daina "Cant del Barca", kurią atliko Sant Jordi choras, tapo oficialiu klubo himnu.
