Lapkričio 29-oji - "FC Barcelona"gimtadienis.
Klubas - kaip žmogus. Jis gimsta, auga, tvirtėja. Galų gale, jį kažkas turi pradėti, sukurti...
Šveicarijoje
Katalonijai ir daugiatūkstantinei "Barcelona" sirgalių armijai visame pasaulyje jis žinomas tiesiog kaip "Barcos" tėvas.
Joanas Gamperis gimė 1877 metų lapkričio 22 dieną Šveicarijos pietuose esančiame Winterthuro miestelyje. Pirmagimį sūnų Augustas Gamperis ir Rosina-Ema Haessig - Gamper nutarė pavadinti Hansu-Maksu Gamperiu Haessigu (tik apsigyvenęs Katalonijoje jis vokišką vardą pasikeitė į katalonišką Joan).
Gamperiai iš viso susilaukė 5 vaikų (Joanas buvo trečiasis), tačiau šeimyninė laimė truko neilgai - 1885 metais Ema-Rosina Gamper mirė nuo tuberkuliozės.
Našliu likęs tėvas darė viską, kad penkiems jo vaikams būtų sudarytos kuo geresnės sąlygos lavintis, todėl netrukus persikėlė į Ciurichą. Verslas sekėsi pakankamai neblogai, vaikai noriai lankė mokyklą ir, žinoma, turėjo laiko užsiimti širdžiai miela veikla.
Tačiau Hanso neviliojo nei bankai, nei mokslo aukštumos. Nuo pat vaikystės jis dievino sportą - mėgo dviračius bei plaukimą, buvo geras įvairių distancijų bėgikas. Beje, jam net priklausė 800 ir 1600 metrų bėgimo rekordai. Vėliau susidomėjo regbiu, tenisu ir golfu, tačiau Šveicarijoje Hansas Gamperis pirmiausia išgarsėjo kaip futbolininkas.
Septyniolikmetis vaikinukas tapo stipriausios tuo metu Šveicarijoje komandos "FC Basel" kapitonu. Vietoje nenustygstančiam Joanui norėjosi kažko daugiau, tad jis entuziastingai prisidėjo kuriant naują klubą – "FC Excelsior Zurich".
Vietoj Afrikos - į Barseloną
1897 metais dvidešimtmetis H. Gamperis, pasinaudojęs po visą Europą išsimėčiusių prekybininkų ir finansininkų giminaičių kvietimu, išvyko į Lyoną. Tačiau Prancūzija jo nesužavėjo - savo verslo vaikinas čia nepradėjo, pusmetį pažaidė regbio komandoje "Athletique Union" ir sugalvojo važiuoti... į Afriką.
Barselonoje gyvenantis Joano dėdė Emilis Gaissertas pasiūlė jaunuoliui Afrikoje steigti firmas, supirkinėsiančias cukranendres. H. Gamperis turėjo pastatyti jų perdirbimo manufaktūras, o į Europą eksportuoti gatavą produkciją – cukrų.
Hansas pasiūlymu susigundė ir užsuko į Barseloną, kur su dėde ketino aptarti naujojo verslo reikalus. Štai čia ir prasidėjo... Šveicaras tiesiog įsimylėjo Katalonijos sostinę, tad visiškai suprantama, kad vaikinui iš galvos tuoj pat išgaravo visi planai apie cukrų iš Afrikos. Jis nusprendė likti Barselonoje. Verslo partnerio netekęs dėdė nesupyko, priešingai – E. Gaissertas apsidžiaugė, kad giminaitis lieka gyventi su juo.
Jau pirmaisiais metais Katalonijoje šveicaras pasikeitė vardą iš vokiško į katalonišką – vietoje Hanso tapo Joanu.
Jis įsidarbino geležinkelio firmoje,o laisvalaikiu bendradarbiavo su vienu pirmųjų sporto leidinių "Los Deports", kuriame spausdino savo žinutes apie įvairius sporto įvykius. Pats Joanas sporto taip pat nepamiršo – kartu su vietiniais evangelikais reformatais įkūrė mėgėjišką "Sant Gervasi" klubą. Deja, čia atsirado netikėtų sunkumų: pats Joanas nebuvo labai religingas, tad jaunam vyrui labiau rūpėjo rungtynės, o ne mišios ar maldos...
"Misteris Kansas Kamperis kviečia..."
Pačioje XIX amžiaus pabaigoje Ispanijoje buvo du futbolo klubai: pirmasis ir pats seniausiai – Huelvos "Recreativo", įkurtas 1889 metais ir vos prieš metus iki aprašomų įvykių Bilbao mieste įsteigtas "Athletic Club". Jį įkūrė baskų gimnazistai, pamatę ir susižavėję anglų jūreivių taip mėgiamu futbolu.
1899 metų spalio 22 dieną sporto leidinyje "Los Deports" dvidešimtmetis Barselonos kompanijos "Travarrivas de Sarrya" buhalteris Joanas Maksas Gamperis paskelbė žinutę: "Jūsų draugas ir partneris Misteris Kans Kamper iš "Los Sociedad Deportes" Foot-Vall sekcijos, buvęs Šveicarijos čempionas, trokšta suorganizuoti keletą rungtynių Barselonoje. Jis kviečia visus, kurie myli šį sportą, susisiekti su juo arba ateiti į redakcijos biurą ketvirtadienio arba penktadienio vakarą nuo 9 iki 11".
 |
| Nuo šio trumpo skelbimo prasidėjo "FC Barcelona" istorija |
Lapkričio 29-ąją Gimnastico Selu pusrūsyje įvyko pirmasis futbolo entuziastų susirinkimas. Į jį atėjo 12 vyrų: Walteris Wildas, Lluísas d'Ossó, Bartomeu Terradas, Joanas Gamperis, Otto Kunzle, Otto Maieris, Enricas Ducalis, Pedro Cabotas, Carlesas Pujolis, Jose Llobetas, Johnas Parsonsas ir Williamas Parsonsas.
Po kelių dienų entuziastų būrelį papildė Eliesas Juncosa, Antonio Lópezas, Arthuras Witty, Joanas de Urruela ir Lomba.
Daugelis jau buvo girdėję apie žaidimą kamuoliu, kurį galima spardyti tik kojomis, o kai kurie net buvo mėginę jį žaisti. Tame pačiame Gimnastico Selu pusrūsyje vyrai ir nutarė įkurti futbolo klubą bei pavadinti jį pagal tuomet madingą anglišką pavyzdį "Football Club Barcelona".
J. Gamperiui, kaip idėjos iniciatoriui, buvo pasiūlyta tapti naujojo klubo prezidentu, tačiau šveicaras šių pareigų atsisakė, pareiškęs, kad tam dar yra per jaunas.
Po trumpų diskusijų pirmuoju "FC Barcelona" prezidentu buvo išrinktas klestintis verslininkas anglas Walteris Wildas, kurį draugai kataloniškai vadino tiesiog Gaultieri. W. Wildas buvo pats vyriausias ir pats turtingiausias iš susirinkusiųjų, be to, nuolat sukosi įtakinguose Barselonos aukštuomenės sluoksniuose.
Naujosios draugijos sekretoriumi buvo išrinktas Lluísas d'Ossó, iždininku - Bartomeu Terradas.
Blaugrana... su diržu
J. Gamperis pasiūlė naujojo klubo aprangos pavyzdį – mėlynai-granatinius marškinius (matyt, šveicaras tokius turėjo atsivežęs iš Bazelio, nors legenda teigia, kad spalvos parinktos atsitiktinai, mat ant stalo mėtėsi tik tokių spalvų pieštukas, - aut. past.).
Beje, pabrėžiu, kad būtent marškiniai, o ne marškinėliai, nes žaisti su plonais apatiniais marškinėliais XIX amžiaus džentelmenams atrodė visiškai nepadoru.
Kairė marškinių pusė buvo mėlyna su granatinės spalvos rankove, o dešinė - granatinės spalvos su mėlyna rankove. Pirmieji "FC Barcelona" žaidėjų marškiniai – Blaugrana – buvo susagstomi baltomis sagomis, tačiau jos netrukus buvo pakeistos į geltonas – pagal Katalonijos vėliavos spalvą.
Entuziastai marškiniams pinigų nepagailėjo ir aprangą užsakė siūti Anglijoje, tačiau štai šortams, o tiksliau, šarovarams ar bridžams, lėšų pritrūko.
Vos ne iki kulkšnių siekiančias kelnes futbolininkai nusprendė siūti iš baltų paklodžių. Šį darbą atliko naginga Bartomeu Terradeso namų ekonomė. Jau pirmaisiais metais žaidėjai įsitikino, kad žaisti baltomis kelnėmis labai nepraktiška – jos nuolat išsipurvindavo. Deja, pinigų joms perdažyti nuolat trūko.
Tuometinės "Barcos" sportinę uniformą užbaigė ypatinga puošmena - platūs odiniai diržai su blizgančiomis didelėmis metalinėmis sagtimis.
 |
| Pirmoji "FC Barcelona" komanda Iš kairės, viršuje: Witty, Reig, Meyer, Cabot; per vidurį: Llobet, Viderkeher, Valdes; sėdi apačioje: Parsons, Steinberg, Gamper, Green, Conarre. |
Beje, klube nuo pat pirmųjų jo įkūrimo dienų galiojo nerašyta taisyklė - visi klubo nariai turi kažką duoti komandai ir visi jai yra vienodai svarbūs.
Taigi, pirmieji 50 "FC Barcelona" narių būtinai turėjo kokias nors pareigas - prezidento, iždininko, atsakingo už santechniką ir dušus, aprangą, varžovų paieškas rungtynėms, aikštės paruošimą mačui, vartų konstravimą ir pan.
Gimnastico Selu, kur draugija išsinuomojo tą patį nedidelį pusrūsį, tapo pirmąja klubo būstine. Joje tebuvo seni čiužiniai ir kelios sulūžusios kėdės, tad klubo nariams teko atsigabenti bent jau seną rašomąjį stalą.
Duoklė buvo atiduota ir J. Gamperiui: jis tapo komandos kapitonu, siela ir pagrindiniu puolėju, o jo balsas klubo valdyboje visais klausimais buvo lemiamas.
1899-1903 metais J. Gamperis už "Barcą" sužaidė 48 rungtynes ir įmušė daugiau kaip 100 įvarčių. Kaip žaidėjas jis laimėjo ir pirmąją Ispanijos taurę - "Copa Macaya", o 1902 metais žaidė pirmajame Karaliaus taurės finale, kuriame "Barca" 1:2 pralaimėjo Bilbao "Vizcaya" ekipai.
Pirmosios pergalės ir pirmieji priešai
Tik ką įkurta komanda pirmąsias savo treniruotes rengė "Bonanova" aikštėje, kurios nuoma rūpinosi turtingiausi klubo nariai W. Wildas ir B. Terrades.
Toji laukymė, kurią vargiai buvo galima pavadinti aikšte, reikalavo nuolatinės priežiūros: prieš rungtynes tekdavo samdyti darbininkus žolei nupjauti ir krūmams apgenėti.
Vartai, žinoma, neturėjo tinklo, savadarbės medinės jų konstrukcijos buvo nepatvarios, tad po stiprių smūgių skersinis griūdavo ant žemės grasindamas užvožti per galvą vartininkui arba arti stovintiems žaidėjams. Atsirado ir dar viena bėda: "Bonanovoje" treniruotis pradėjo antroji Barselonos komanda – "Catala". Ji iš karto tapo "Barcos" varžove ir prieše.
Dažnai atsitikdavo taip, kad "Barcos" vyrai, atėję pasitreniruoti į "Bonanovą", rasdavo ją užimtą "katalonų", kurie nieku gyvu nesutikdavo anksčiau baigti pratybų. Įsiplieksdavo konfliktai, kurie neretai peraugdavo į atviras muštynes, o vyrų pasikumščiavimai dažniausiai baigdavosi mėlynėmis po akimis.
Pirmąsias rungtynes būsimasis Katalonijos pasididžiavimas sužaidė 1898 m. gruodžio 2 d. "Barcos" varžovais buvo anglų rinktinė, sudaryta iš Barselonos uoste stovinčių laivų jūreivių ir pavadinta "Colonia Inglesa". Deja, pirmasis blynas prisvilo – pralaimėta 0:1.
Antrosios "Barcos" rungtynės buvo žaidžiamos kaip tik su "Catala". Gruodžio 24 dieną "Bonanovos" karaliais tapo "Barcelona" futbolininkai, įsirašę pirmąją pergalę klubo istorijoje – 3:1. Du įvarčius tame mače įmušė J. Gamperis.
Nepaisant kalėdinių nuotaikų, rungtynes keletą kartų teko nutraukti dėl aikštėje kildavusių konfliktų, kurių metu vyrai santykius aiškinosi kumščiais.
Neveltui sakoma, kad pergalės įkvepia, tad jau gruodžio 26-ąją "Barca" į dvikovą vėl iškvietė anglų jūreivius iš "Colonia Inglesa". Šios rungtynės taip pat pateko į istoriją, nes "FC Barcelona" išvakarėse gavo savo aprangos siuntą iš Anglijos ir pirmą kartą į aikštę išbėgo pasipuošusi mėlynai-granatiniais marškiniais.
Pirmosios Blaugranos, matyt, taip pat pakylėjo ekipą ir anglai buvo nugalėti 2:1. Abu įvarčius vėl pelnė J. Gamperis. Rungtynių metu "Barca" pasinaudojo savo žaidėjų universalumu: komandos vartininkas Joanas de Urruela antrajame kėlinyje išėjo į aikštę... kaip puolėjas. Jam taip patiko atakuoti, kad vyras griežtai atsisakė grįžti į vartus, o komandai teko skubiai ieškoti kito vartininko.
Anglai, baisiausiai pasipiktinę netikėtu pralaimėjimu, po Naujų metų įsigeidė atsirevanšuoti ir tai jiems pavyko 1900-ųjų sausio 6-ąją. Pasistiprinusi keliais ką tik atplaukusių laivų jūreiviais "Colonia Inglesa" sutriuškino "Barcą" rezultatu 3:0. Tai buvo pirmasis J. Gamperio įkurtos ekipos pralaimėjimas dideliu skirtumu.
Tačiau triuškinantį pralaimėjimą netrukus pakeitė triuškinanti pergalė - "Barcelona" su pasimėgavimu 4:0 sutriuškino taip nekenčiamą "Catala". Vieną įvartį įmušė J. Gamperis, o pirmąjį "Barcos" istorijoje hat-tricką pelnė Arthuras Witty.
Kaip ir reikėjo tikėtis, rungtynės keletą kartų buvo nutrauktos dėl žaidėjų susistumdymų ir muštynių, o vienu metu aikštėje kilo masinės kumštynės, kuriose dalyvavo visi be išimties abiejų komandų futbolininkai.
Norint tęsti rungtynes, teko pašalinti du aršiausius peštukus. Įdomu, jog abu išvarytieji buvo "Catala" žaidėjai, iš aikštės išprašyti už tą patį poelgį - smūgį kumščiu varžovui tiesiai į veidą.
Po šių rungtynių komandos galutinai susipyko ir "FC Barcelona" vyrai pareiškė, kad kojos nekels į aikštę, kurioje yra bent vienas "Catala" žaidėjas. "Barcai" teko skubiai ieškotis kitos aikštės. Klubo prezidentas W. Wildas, pasinaudodamas savo padėtimi ir ryšiais, sugebėjo gauti leidimą rungtyniauti "Casanova" aikštėje, kurioje netgi buvo tribūna žiūrovams. Po metų ši aikštė bendromis 37 klubo narių pastangomis buvo išpirkta ir tapo pirmuoju "FC Barcelona" stadionu.
3-1-6 su prikimštais pilvais
Rezultatyviausias komandos puolėjas J. Gamperis netrukus sulaukė rimto pastiprinimo - talentingo austro Udo Schteinbergo. Beje, jis buvo vienos iš Barselonos kavinių vyriausiais virėjas, tad tapęs klubo nariu tuoj pat gavo ir... vyriausiojo "FC Barcelona" virėjo pareigas. Juk klube – visi vienodai svarbūs.
U. Schteinbergas tradiciškai ruošdavo bendras komandos vakarienes, o kartais taip įsitraukdavo į darbą prie puodų ir keptuvių, kad atsisakydavo eiti į aikštę, nes ant ugnies čirškėdavo visokiausi skanumynai. Ir dar – baisiausia – austras neleisdavo žaisti komandos draugams tol, kol šie iki soties neprisikimšdavo pilvų tais pačiais jo pagamintais skanumynais.
Beje, prisikirtę U. Schteinbergo kepsnių "Barcos" žaidėjai aikštėje išsidėstydavo šiuolaikiniame futbole neegzistuojančia schema 3-1-6. Kol šeši komandos puolėjai atakuodavo varžovų vartus, vartininkas šnekučiuodavosi su trimis gynėjais ir kamuolio išmušėju.
Gelbėtojas
J. Gamperis išgarsėjo ne tik kaip žaidėjas, bet ir kaip "Barcos" gelbėtojas, kuris, tarsi tėvas savo vaiką, globojo bei saugojo klubą nuo visokiausių negandų.
1908 metais "Barcą" ištiko pirmoji krizė - klubo kasoje nebeliko pinigų. Žaidėjai neturėjo kur treniruotis ir rungtyniauti, sirgaliai negalėjo ateiti palaikyti komandos, prasidėjo intrigos ir pykčiai tarp klubo narių. Tuometinis klubo prezidentas Vicensas Reiga nusprendė atsistatydinti praėjus vos 22 dienos nuo jo paskyrimo. Klubo vadovo postą pirmą kartą perėmė pats jo įkūrėjas – Joanas Gamperis.
Narių susirinkime jis kreipėsi į jo dalyvius: "Ar nėra nė vieno drąsaus, galinčio išgelbėti klubą? Jeigu toks džentelmenas atsirastų, gali tikėtis visokeriopos mano paramos!".
Deja, visi tylėjo... Tuomet J. Gamperis pasiryžo: "FC Barcelona" negali mirti, ir ji nemirs! Jei nėra norinčių gelbėti klubą, aš imuosi visos atsakomybės. Tikiuosi, kad man padės tie, kurie klube yra nuo pat pirmųjų jo dienų, kurie žaidė futbolą tada, kai jis buvo laikomas kvailyste ir vėjavaikiškumu. Ketinu prikelti klubą ir sugražinti jam didingumą".
Audringa J. Gamperio kalba padarė įspūdį. Daugelis klubo narių patikėjo, jog "Barcą" išties galima atgaivinti. Po asmeninių pokalbių su prezidentu į klubą grįžo keli senieji nariai, "Barca" pasipildė keliais naujais ir energingais jaunais vyrais. Narių skaičius išaugo iki dviejų šimtų, o netrukus komanda laimėjo Katalonijos čempionatą. Po šios pergalės "Barcos" kasoje atsirado pinigų, kuriuos J. Gamperis investavo į žemės ploto pirkimą.
Sėkmingas pirkinys pasiteisino ir netrukus buvo pastatytas "Carer Industria" - pirmasis Ispanijoje nuosavas klubo stadionas. Pragmatiškas šveicaras įrodė, kad futbolas - ne vėjavaikiška kvailystė, o rimta veikla ir verslas...
"Užpakaliai" - amžiams!
"FC Barcelona" prezidentu J. Gamperis buvo net 5 kadencijas - su pertraukomis nuo 1903 iki 1925 metų.
Tiesa, 1913 metais J. Gamperis pralaimėjo žodžių karą naujai įkurtos Ispanijos futbolo federacijos vadovybei ir atsistatydino. Šveicaras siekė, kad visi Ispanijos regionai turėtų lygias teises.
Per Pirmąjį pasaulinį karą klubą vėl ištiko krizė ir J. Gamperis antrą kartą kviečiamas gelbėti "Barcos".
1917 metų vasarą prezidentu tapęs J. Gamperis priima istorinį sprendimą - pirmą kartą klubo treneriu tampa užsienietis. Su anglu Jacku Greenwellu sudaroma darbo sutartis, klubas įsipareigojo jam mokėti atlyginimą, tačiau už tai reikalauja, kad "Barcelona" skintų pergales.
"Barca" ir vėl tapo pioniere - į "vėjavaikišką užsiėmimą" pirmoji Ispanijoje ėmė žiūrėti kaip į profesionalų sportą.
Tais pačiais 1917-aisiais J. Gamperis pats pasirašo sutartį su filipiniečiu Paulino Alcantara, o 1919 m. nuperka dar du žaidėjus, ateity tapsiančiais klubo legendomis. Tai - Ricardo Martinezas Zamora ir Josepas Samitieras Vilalta, už plastiškumą aikštėje pravardžiuotas "Mangustu".
"Barcos" sirgalių armija pagausėja iki 10 tūkstančių. Jie jau nebetelpa stadione ir susėda net ant viršutinių jo aukštų. Pro šalį beeinantys praeiviai mato tik sieną ir ant jos išsirikiavusių užpakalių eilę. Taip visi Katalonijos klubo sirgaliai gauna istorinę savo pravardę - "Cules" ("užpakaliai").
Iš klubo narių imamas rinkti mokestis, tad "Barca" netrukus tampa turtingiausiu klubu pasaulyje ir nutaria statyti naują, milžinišką tiems laikams stadioną, pavadintą Les Corts.
J. Gamperis, ne tik įkūręs klubą, bet ir išgelbėjęs jį nuo išnykimo, padaro "Barcą" vienu stipriausių pasaulio klubų. Darbas atliktas, klubo laukia šviesi ateitis, tad 1924 m. šveicaras nutaria atsistatydinti. Tačiau tais metais švenčiamas klubo 25-metis, tad J. Gamperis vėl įkalbamas tapti jo prezidentu.
Kaipgi "Barca" be savo tėvo...
Politiniai žaidimėliai
1925-aisiais klubą vėl užgriūva negandos. Prieš dvejus metus Ispanijoje įvyko karinis perversmas, buvo sustabdytas Konstitucijos galiojimas, išvaikytas Parlamentas, o karaliui "sutikus", valdžią perima Francisco Franko pirmtakas Miguelis Primo de Rivera.
Visoje šalyje paskelbiama diktatūra ir įvedama cenzūra. Tais pačiais metais Les Corts stadione susirinkę "Barcelona" sirgaliai kurtinančiu švilpimu palydi Ispanijos himną, lieka sėdėti tuomet, kai keliama Ispanijos vėliava. Barselonoje vykusio parado metu katalonai pamato šalia diktatoriaus Riveros jo marionete tapusį Ispanijos karalių ir jį palydi švilpimu.
Diktatūros atsako ilgai laukti nereikėjo - Rivera pasinaudoja proga sutramdyti katalonus ir smogia jiems iš peties: "FC Barcelona" stadionas uždaromas šešiems mėnesiams. Aklai diktatoriaus klausanti Ispanijos futbolo federacija diskvalifikaciją dar pratęsia.
 |
| J. Gamperio garbės socio kortelė Nr. 1, 1929 m. |
Tų pačių nelemtų 1925-ųjų gruodžio 17 dieną išvaikoma "FC Barcelona" valdyba, kyla reali grėsmė, jog klubas gali būti visiškai sunaikintas. Nenorėdamas pakenkti "Barcai", kurios atstovai imasi žygių, jog ekipai būtų leista egzistuoti, J. Gamperis pasitraukia iš prezidento posto. Netrukus paaiškėja, kad Riveros diktatūra nenorėtų, jog Barselonoje gyventų milžinišką įtaką katalonams turintis šveicaras ir J. Gamperis deportuojamas iš šalies.
Be "Barcos" gyventi neverta
Šveicaras grįžo į gimtinę ir čia, be veiklos ir be rūpesčių, toli nuo mylimos Katalonijos ir Barselonos, jį ima kamuoti depresija. Nuolat sportavęs J. Gamperis staiga palūžo. "Barcelona" įkūrėjo sveikata ėmė blogėti, jis visiškai nebesirūpino verslo reikalais, atsirado asmeninių ir finansinių problemų.
Šveicaras, tiek kartų gelbėjęs Katalonijos klubą nuo įvairiausių negandų, pats pagalbos iš kitų nebesulaukė: 1930-ųjų liepos 30 dieną 53 metų Joanas Gamperis, būdamas namuose, pasiėmė ginklą ir... savižudiškas šūvis iškart nutraukė "Barcos" tėvo gyvybę...
Ar žinai, kad...
- Joanas Gamperis per vienerias rungtynes yra įmušęs 9 įvarčius. Tai jam pavyko padaryti net tris kartus;
- Barselonoje yra Calle de Joan Gamper gatvė;
- nuo 1966 metų kiekvienas "Barcelona" sezonas pradedamas J. Gamperio taurės rungtynėmis;
- "FC Barcelona" krepšinio komandą 2004-2007 metais rėmė J. Gamperio gimtajame mieste Winterthur įsikūrusi draudimo bendrovė, pavadinta tokiu pačiu vardu;
- "FC Barcelona" muziejuje yra speciali salė, skirta tik klubo įkūrėjui. Čia lankytojus pasitinka už rašomojo stalo sėdintis pats Joanas Gamperis. Jam, kaip ir čia išdėliotoms pirmosioms klubo relikvijoms, pagarbos atiduoti ateina milijonai žmonių, o "Barcos" muziejus yra pats populiariausias ir labiausiai lankomas visoje Katalonijoje.
