Iki Ispanijos čempionato pabaigos liko tik 10 turų. Jau penkerius metus La Liga čempionate nevyko tokia atkakli kova. Pernai "Barca" nuo varžovų tokiu laiku buvo atsiplėšusi 11 taškų, o "Realą" besivejančiai "Valencia" kovo pabaigoje trūko dar dviejų taškelių. O šiemet pirmuosius 4 varžovus teskiria 6 taškai – vos dvi pergalės... Panaši įtempta padėtis buvo tik 2001-2002 metų sezone, kai 27 ture septynias komandas teskyrė 5 taškai (pirmavo "Valencia", jai ant pėdų mynė "Real", nedaug atsiliko "Betis", "Deportivo", "Barca", "Celta" ir "Athletic Bilbao"). Tada čempione tapo "Valencia", o "Real" ir "Barca" iškovojo teisę žaisti Čempionų lygoje.
2006-2007 metų Ispanijos čempionato sezoną galima pavadinti parolimpinėmis žaidynėmis. Į akis labiausiai krenta, kad visi pretendentai į čempiono titulą yra tiesiog neįgalūs. Čempionu šiemet taps tas, kurio ramentai finišo tiesiojoje bus tvirčiausi ir kurio invalido vežimėlis greičiausias.
Kaip toje piratų dainoje: "Keturi ant numirėlio skrynios". Tas numirėlis, kaip ir priklauso būti lavonui – mėlynai-granatinės spalvos. O keturi ant skrynios – gobšiomis akimis, drebančiomis rankomis (tiksliau, kojomis) su ypač nestabiliu širdies ritmu. Kas jie?
Mėlynai-granatinis numirėlis
Pirmasis kurį reikia paminėti – visai ne čempioniško dusulio kamuojama "Barcelona". Franko Rijkaardo komanda šiemet tiesiog akyse ėmė pūti. Trys jo pagrindiniai veikėjai – populistas su nenykstančia veide šypsena prezidentas Joanas Laporta, melancholiškas treneris Frankas Rijkaardas ir burtininkas su burnoje netelpančiais dantimis Ronaldinho – prieš keturis metus paleido karuselę.
Karuselė, pašėlusiai sukdamasi ir žybsėdama šviesomis, padariusi ratą sugrįžo į tą pačią vietą... ir sustojo. Tai neišvengiamas procesas. Netgi Johano Cruyffo "Svajonių komanda", laimėjusi 4 Ispanijos čempionų titulus, subyrėjo į gabaliukus. Ir netgi paskutinysis svajonių komandos titulas – daugiau sėkmės dalykas ir Tenerifės žaidėjų pagalba.
Tačiau skirtumas didžiulis: vienas didysis olandas, prieš subyrant jo didžiajam projektui, spėjo padėti pamatus naujai komandai. Antras didis olandas to nepadarė. Vietoj to, kad pagal seną gerą Katalonijos tradiciją, kviestų į komandą ir apšaudytų talentingą jaunimą, F. Rijkaardas pasirinko jam pačiam iki skausmo gerai pažįstamą "Milan" strategiją – pratęsinėti kontraktus su veteranais...
Bet su sulaužytu kardu į mūšį niekas neina. O, kad tas kardas lūžęs – abejonių nekyla. Vieni prakalbo apie olando pasitraukimą, kiti – apie jo sugrįžimą, treti – kad viską dar įmanoma pataisyti. Galima tikėtis, kad juodbruvis treneris parodys nekromanto magiją ir sugebės prikelti mėlynai-granatinį lavoną dar iki šio sezono pabaigos. Tokiu atveju jam garantuotas riteriškas aukso diržas. Ir visi pamirš jame žiurkių išgraužtas skyles. Tiksliau, ne žiurkių išgraužtas, o paliktas po taiklių, nors ir ne mirtinų, bet labai skaudžių "Espanyol", "Internacional", "Liverpool", ir net dviejų "Real" smūgių.
Sezono pradžioje sirgaliai kliedėjo apie 6 taures, tad belikusi kova dėl dviejų – skaudus smūgis savigarbai. O dar skaudesnis smūgis "Barcai" ir jos sirgaliams – nebūdingas komandai žaidimas be jokio azarto, be pasiryžimo laimėti bet kokia kaina... Juk aštuonios "Barcos" šiame sezone pasiektos lygiosios – ne tik didžiausias iš "didžiojo Ispanijos ketverto", bet ir vidutiniokų vertas, o katalonams, – tiesiog gėdingas skaičius. Kaip tik dėl šios lygiųjų lavinos tik 4 kartus čempionate pralaimėjusi komanda, negali atsiplėšti nuo kitų ją persekiojančių invalidų.
Bet – "Barca", nuo rudens žaisdama be savo puolimo lyderių Lionelio Messi ir Samuelio Eto‘o, sugebėjo įmušti net 57 įvarčius, išlaikydama įprastą sau balansą "įmušame dvigubai daugiau, nei praleidžiame". Dabar, kai pilna jėga kovoja visas smogiamasis "Barcos" trejetas, kai nereikia žaisti trečiadieniais Europoje, o Ispanijoje sužaista jau su visais konkurentais, ir prieš akis palyginti nesunkios rungtynės su komandomis iš lentelės apačios, "Barcą" galima laikyti realiausiu (fu, koks negražus žodis) pretendentu į čempiono titulą. Trečius metus iš eilės – jeigu tik senajai "barsukų" gvardijai F. Rijkaardas sugebės įrodyti, kad mirti reikia kovojant, o ne gulint...
"Šikšnosparniai" - vudu auka
Jeigu "Barca" mirė natūralia mirtimi pragyvenusi trumpą, bet gražų gyvenimą, tai "Valencia" tapo prakeiksmo ir traumų maro auka. Ši baisi liga gerai sezonui pasiruošusią, puikiais žaidėjais pasipildžiusią ir aukštus tikslus puoselėjusią ekipą, užklupo vos tik prasidėjus čempionatui. Nežinia, gal "Valencia" treneris Quique-Sanchezas Floresas kažkada susipyko su galingais Afrikos šamanais, o greičiau su dar galingesniais vudu žiniuoniais, tačiau kas, jei ne jie, sugebėjo taip užburti komandą, atsiųsdami tokį baisų prakeiksmą – traumų laviną.
13 ture "Valencia" vilkosi tik devintoje vietoje, o žaidėjai griuvo vienas po kito. Iškilo pavojus, kad La Mestalla stadione nebus kur laidoti visų komandos žaidėjų, kritusių nelygioje kovoje su šamanų atsiųstu maru (tiksliau – traumomis).
Tačiau "šikšnosparnių" treneris, kaip filme „Pulp Fiction“, atsakingiausiu momentu čiupo patį didžiausią švirkštą, pritraukė į jį adrenalino ir iš visų jėgų smeigė į mirštančios komandos širdį. Komanda pašoko ir pasileido šuoliais. Besikeikdama, besispjaudydama kraujais nuo adrenalino pertekliaus, lenkė vienus varžovus po kitų. Adrenalino dozė padėjo "šikšnosparniams" pasivyti kitus parolimpinių žaidynių lyderius.
Tačiau stimuliatoriai toks dalykas, kad energijos duoda tik laikinai. Ar adrenalino užteks dar trims mėnesiams ir dešimčiai La Liga rungtynių? Santandero komandos futbolininkai, suspardę "Valencia" jos pačios namuose, parodė, kad stimuliatoriaus poveikis jau baigėsi ir reikia naujos dozės... O juk dar laukia sunkios kovos: balandžio 1 d. su "Espanyol", po trijų dienų – Londone su "Chelsea", vos 4 dienas atsikvėpus - su "Athletic" iš Bilbao, ir iš karto po dviejų dienų – atsakomosios su ta pačia "Chelsea".
Ir tai dar ne viskas: išaiškėjus, ar "šikšnosparniai" pateks į Čempionų lygos pusfinalį ir vos ištiesus mėšlungio traukiamas kojas, "Valencia" savaitgalį lauks pirmoji iš lemiamų dvikovų dėl čempioniško diržo – gimtajame Mestalla su ambicingąja "Sevilla". Po savaitės antroji dvikova su kitu pretendentu – balandžio 22 d. svečiuose su Madrido "Real". Tokio maratono neišlaikytų ir komanda, turinti 22 lygiaverčius žaidėjus, o ką jau kalbėti apie traumų išretintą, vidinių konfliktų nuolat draskomą "Valencia"...
O kas bus, kai visi "Los Ches" žaidėjai pasveiks? Baisu net pagalvoti, kaip gali žaisti ši komanda. Jei ne šį sezoną, tai kitą...
Karališkieji zombiai
Trečiasis šios kompanijos vaikštantis lavonas – karališkasis zombis Madrido "Real". Šis organizmas taip seniai yra komos būsenoje, kad Santiago Bernabeu lankytojams jau atsibodo pakišinėti po juo basoną, nes jis tiesiog išlaisto jo turinį iš tribūnų ant savo komandos. Ir kaip nelaistysi saviškių kuo papuola, jei namų aikštėje "morengai" atrodo kaip nuvaryti kuinai: lygiosios su "getafėm", "viljarealiais", "betisais" ir netgi su amžinais varžovais - Madrido "Atletico".
Dar skaudžiau, kad ‚karališkieji“, du kartus suspardę "Barcą" (lygiosios Camp Nou taip pat prilygsta jų pergalei), namuose gaudavo į kaulus nuo tokių nykštukų kaip "Celta" ir "Levante". Baisiausia, kas gali nutikti – namuose, savųjų sirgalių akivaizdoje, net 0:3 pralaimėta Huelvos „Recreativo“ – tada "dekanai" garbingai paminėjo savųjų sirgalių žūtį, kai į rungtynes skubėjęs autobusas apsivertė...
Skandalingai išrinktas naujasis "morengų" prezidentas Ramonas Calderonas, iš paskutiniųjų nutaisydamas rimtą veidą, sako, kad "Nottingham Forest" dar seniau nebuvo čempionais – o čia, pamanyk, dar nė penkeri metai nepraėjo. Dar sunkiau išlaikyti rimtą veidą, kai jo paklausia, kas bus naujas treneris po Fabio Capello.
Bandymas Madrido "Real" paversti "Capello Real" nepavyko. "Realui" šiemet nepavyks pakartoti pernykštės buvusios F. Capello komandos, dabar atsidūrusios Italijos Serie B, sėkmės. Sezono pradžioje atsivedęs praėjusio šimtmečio žvaigždes Emersoną, Ruudą van Nistelrooy ir Fabio Cannavaro, F. Capello įsitikino, kad veikia "madridiškoji liga", kurios simptomus tiksliausiai apibrėžė Emersonas: "Madride aš žaidžiu tik puse savo jėgos".
Vos sulaukus žiemos teko keisti strategiją ir atsisakius senų vilkų, pirkti jaunimą: Fernando Gago, Gonzalo Higuainą. Didžiausiu "Real" pasididžiavimu 2006-2007 metų sezone, matyt, taip ir liks tos dvi vinys, įkaltos į mirtinų priešų iš Barselonos karsto dangtį.
Įdomu stebėti komandos vadovų pažadus ir pasiteisinimus: iš pradžių siekta laimėti visus titulus. Vėliau: "taip, mes iškritome iš Copa del Rey, tačiau galėsime susikoncentruoti kovoms dėl dviejų svarbiausių Europos ir Ispanijos taurių". Dar po mėnesio, kai buvo pralaimėta "Bayern": "Dabar jau niekas netrukdo laimėti svarbiausią titulą – Ispanijos čempionų". Sekant šia logika, netrukus turi pasirodyti nauji interviu: "Mums svarbiausia išlaikyti vietą turnyrinėje lentelėje, kad galėtume žaisti Europoje, ir naujame sezone būtinai laimėsime visus tris titulus"... Kaka, Cescas Fabregasas ir Arjenas Robbenas jau pasislinko į antrą planą. Dabar žvilgsnis nukrypo į Cristiano Ronaldo, galintį kainuoti 80 milijonų eurų.
Tačiau iš pradžių reikia baigti šį sezoną, ir tik tada galvoti, kuo keisti F. Capello (ir ar jį keisti?) ir ką pirkti, kad kitą sezoną R. Calderonas vėl galėtų žadėti visas įmanomas taures ir fiestą Madride. Po trijų, palyginti ramių, susitikimų su "Celta", "Osasuna" ir "Racing", lemiami "Realui" bus balandžio antroje pusėje vyksiantys susitikimai su išsekusia po maratono, tačiau visada kovinga "Valencia", užsispyrėliais baskų "atletais" ir su "Sevilla". Tada ir paaiškės komandos, trenerio, o galbūt ir paties prezidento likimas...
Psichiniai ligoniai iš Sevilijos
O dabar, griaudžiant aplodismentams, scenoje pasirodo ketvirtasis dramos (melodramos, tragedijos?) dalyvis – "Sevilla". Jis, reikia manyti, rodo daugiausiai gyvybės požymių. Ir nekreipkite dėmesio, kad šis varžovas toks liesas ir nuolat kosėja. Juk amžini kraujo nuleidinėjimai niekam jėgų papildomai neduoda. O "Sevilla" garsėja išleisdama į platesnius vandenis tokias žvaigždes, kaip Sergio Ramosas, Julio Baptista, Jose Antonio Reyesas. Sugrąžino netgi Javierą Saviolą. Tačiau "Sevilla", "atsikračiusi" lyderiais, žaidžia tik geriau. Šiemet sužibo už 6 milijonus eurų Anglijoje surastas Frederickas Kanoute. Danielis Alvesas, kainavęs tik 600 tūkstančių eurų, klubo prezidento Del Nido manymu, kainuoja maždaug 30-35 milijonus. Dėl jaunojo brazilo gynėjo jau išsirikiavusi eilutė tokios sumos nebijančių klubų...
Tačiau, nors "Sevilla" klube verda karštas ir nuolat nuleidžiamas andalūziškas kraujas, ją kamuoja sunki negalia – psichinė liga. Tik psichikos problemomis galima paaiškinti, kai po puikių pergalių 4:0 prieš "Levante" ir "Deportivo", 3:0 prieš "Valencia" ar 2:1 prieš "Real" ir "Barcą", jau po savaitės seka pralaimėjimai "galiūnams" iš Tarragonos "Gimnastic", "Mallorca", "Espanyol", "Atletico", "Zaragoza".
O ir ta pati "Barca" pirmose rungtynėse sugebėjo įrodyti, kas vertesnis čempionų titulo 3:1 ir taip atsirevanšavo už pralaimėtą Europos Supertaurę Monake...
"Sevilla" karuselė dar tik pradeda įsisukti. Ir kas pasakys, kad "Sevilla" savo azartu ir troškimu kovoti nepanaši į ankstesniąją "Barcelona". Apie tokius sakoma: "Jų nekenti, kai žaidžia prieš tave, ir garbini, kai jie tampa saviškiais".
Andalūzai sugeba gražiai ir nutrūktgalviškai nugalėti stiprius varžovus. O po kelių dienų komanda jau panašesnė į nunešiotą kaliošą – beformį, nejudantį ir numestą, kad nesimaišyti po kojomis. Kai pati to nori, "Sevilla“ kyla į žūtbūtinį mūšį ir dantimis išplėšia pergalę kartu su varžovo mėsos gabalais. Kaip nesižavėti komanda, kuri Europos turnyro aštuntfinalyje įmuša svečiuose įvartį likus 2 minutėm iki rungtynių pabaigos, o lemiamame atsakomajame sustikime pergalę išplėšia likus tik 18 sekundžių?
Ir tai padaro ne kas kitas, o savo vartus tuščius palikęs ir goleodoru, kai reikia, tapęs vartininkas Andresas Palopas.
"Sevilla", tai komanda – šventė. Bet šventės juk ne kiekvieną dieną griaudėja. Atėjus kasdieninėms rungtynėms, kai galima nepersitempiant prieš eilinį pilką varžovą iškovoti 3 taškus, Sevilijos žaidėjų akys nustoja degusios įkarščiu, kojos nustoja nešti organizmus į priekį, o vartai, pasirodo, taip toli...
Na, jei jau pradėjome lyginti "Sevilla" su "Barca", tai: katalonai šiemet pralaimėjo visus svarbiausius ir principinius susitikus, tačiau kruvinai baudė silpnesnius už save. Andalūzijos atstovai, nugalėję stiprų varžovą, brangius taškus kaip mat padovanodavo jų taip stokojantiems vargdieniams iš apatinės turnyro lentelės pusės...
Ir netgi derbiuose abi komandos atrodė kaip priešingybės: "Barca" sužaidė derbį su "Espanyol", taip, kad apie jį ilgai bus kalbama. Abiejų šio sezono El Classico "Barcos" sirgaliai taip pat ilgai nepamirš, kad ir kaip to norėtų...
O „Sevilla“ taip nuobodžiai stumdėsi su "Betis" savo miesto derbyje, kad siužetui paaštrinti teko imtis specialiųjų priemonių ir vos ne į mirtiną nokdauną iš tribūnos mestu buteliu pasiųsti trenerį Juande Ramosą.
Statau už "Barcą"
Iki parolimpinių žaidynių pabaigos liko 10 turų. Kiekvienas iš sėdinčių ant numirėlio skrynios invalidų dar gali užsigydyti negalavimus ir aplenkti kitus tris ligonius. Nors "Barca" kol kas panaši tik į pavojingą šešėlį, tereikia, kad jos akyse įsižiebtų liepsnelės.
Tereikia vieno – kad kažkas tą ugnį ‚"tamsumas prašalinančią", įžiebtų. Bet, ar įmanoma mirusiojo akyse įžiebti gyvybės, o ne šaltą zombišką ugnelę? O gal tą gyvybės kibirkštį į mirusį organizmą reikia pernešti iš tokių, kaip Danielis Alvesas ar Alexis, o dar geriau – iš tokių canteros auklėtinių kaip Giovani Dos Santosas, Marcas Valente ar Jesus Olmo?
Kad sudeginus lavoną, kaip Feniksas iš pelenų, gimtų nauja komanda? Čia aš apie tai, kas man labiausiai rūpi – apie "Barcą". Jai laimėti čempionų titulą gali sukliudyti tik ji pati. O kiti trys varžovai, norėdami tapti čempionais, dar turės ne tik kovoti dėl kiekvieno taško su silpnesniais varžovais, bet ir įrodinėti savo teisę kruvinose tarpusavio dvikovose.
Sakysite, nepaminėjau Madrido "Atletico" ar "Zaragoza"? Pats žinau... Bet, jeigu jau "Barcą", "Sevilla", "Real" ir "Valencia" pavadinau invalidais, zombiais ir psichinės negalios ligoniais, tai kaip pavadinti "atletus", bene labiausiai pasistiprinusius šiame sezone, o pralaimėjusius jau 8 kartus ir įmušusiais vos devyniais įvarčiais daugiau, nei praleido...
Na, o "Zaragoza" – rimtas riešutėlis. Jie taip pat gali užimti vietą ant numirėlio skrynios. Ypač su tokiais žaidėjais, kaip broliukai Milito, atsigavęs Carlosas Diogo, Everthonas, Pablo Aimaras ar Andresas D‘Alessandro. Tačiau "maurai" dar turės žaisti su visomis stipriausiomis komandomis, todėl kažkaip nesitikiu, kad sugebės rinkti taškus nesustodami.
