Įveikusi vandenį ir ugnį, "Barcelona" neatlaikė varinių triūbų, tai yra - garbės naštos. Vasarą "Barcos" vadovai, komandos žaidėjai ir, žinoma, sirgaliai, tikėjosi, jog antrą kartą laimėjusi Ispanijos čempionatą ir tapusi Čempionų lygos nugalėtoja, komanda 2006-2007 metų sezone sieks dar aukštesnių rezultatų.
Iš klubo buvo laukiama net 7 taurių: Katalonijos taurės, Ispanijos ir Europos Supertaurių, Karališkosios (Copa del Rey) taurės, Tarpkontinentinės taurės, Čempionų lygos taurės ir Ispanijos čempionato nugalėtojų taurės. Nors jau praėjusiame sezone buvo kalbama apie skylėtą „Barcos“ gynybą, ją kompensuodavo aktyviai žaidžiantys saugai ir garsioji triada - Ronaldinho, Samuelis Eto‘o ir Lionelis Messi.
Vasarą į komandą atėjus patyrusiamiems Lilianui Thuram, Gianlucai Zambrotta ir Eidurui Gudjohnsenui atrodė, kad pagaliau gynyba taps patikimesnė, o puolimo trio sulauks paspirties iš Javiero Saviolos ir islando.
Tačiau viltys nepasiteisino: ilgos L. Messi ir S. Eto‘o traumos, naujovių žaidimo taktikoje stoka, ne toks aktyvus varžovų spaudimas, motyvacijos trūkumas ar bala žino, kokios dar problemos, palaidojo tokiu pergalingu turėjusį būti 2006-2007 metų "Barcos" sezoną.
Pasinaudojęs vienu iš rimčiausių Katalonijos spaudos leidinių
"El Mundo Deportivo" rašiniu ir gausiomis
eurofootbal.lt forumo diskusijomis pabandžiau paanalizuoti, ko pritrūko „Barcai“.
1. Žaidėjai. (Ne)Motyvacija
Žaidėjams, laimėjusiems Ispanijos čempionatą ir Čempionų lygą, sunku sezoną pradėti taip pat išalkus naujų pergalių, sunku nusiteikti kovoti. Jau sezono pradžioje skaudus pralaimėjimas "Sevilla" ekipai rungtynėse dėl Europos Supertaurės parodė, kad komanda per vasarą psichologiškai nepasiruošė.
Per kitą finalą, šįsyk dėl Ispanijos Supertaurės, keitimu nepatenkintas S. Eto'o sukėlė nedidelį skandalą. Skandalas, atrodo, buvo užgesintas, tačiau vėl įsiliepsnojo pavasarį, kai kamerūnietis Villafrancoje netikėtai pareiškė esąs nepatenkintas komandos draugų požiūriu į treniruotes ir rungtynes. Ir kaip kovingasis puolėjas gali būti patenkintas, jeigu Ronaldinho, vietoj varžybų, važiuoja filmuotis ir reklamuotis, jeigu brazilas dalyvavo vos trečdalyje klubo treniruočių...?
Apie gynėjų ir gynybinio plano saugų Rafaelio Marquezo, Edmilsono, Thiago Motta, Juliano Belletti, Sylvinho, Gio van Bronkhorsto, Liliano Thuram klaidas kalbama vos ne po kiekvienų rungtynių. Pernai klaidas kompensuodavo bent jau aktyvus puolimas ir devizas "mes vis tiek įmušime daugiau, nei praleidžiame".
Šį sezoną, nors „Barca“ ir pirmauja pagal įmuštų/praleistų įvarčių santykį, skylėta gynyba vis dažniau pakiša koją ir nulemia katalonų klubo lygiąsias ar pralaimėjimus.
Jau rudenį buvo pastebimi savotiškos "galaktinės ligos" požymiai. Negydomi jie dar labiau suvešėjo: treniruotėse La Masia aikštyne dalyvauja tik dalis žaidėjų, o lyderiai net nesivargina pranešti, kodėl neatvyko ar vėluoja. Pareiškimai spaudoje, kuriuos vėliau bandoma nuglaistyti, kad "sakydamas, turėjo galvoje visai ne tai, ką pasakė".
Disciplinos ir noro kovoti trūkumas rungtynėse su mažiau talentingais, tačiau daug labiau motyvuotais ir kur kas kovingesniais varžovais...
„Barcos“ žaidėjai ir toliau lieka žvaigždėmis. Tačiau nenorėdami virsti "galaktikomis", jie turi daugiau galvoti apie futbolą, o ne apie nuotraukas, prezentacijas, naujus kontraktus ir tai, ar gražiai atrodo aikštėje. Juk dar prieš metus beveik visas nominacijas skynė "Barcelona" žaidėjai, o šį pavasarį pasaulis kalba apie Didier Drogba, Kaka, Cristiano Ronaldo ar Danielį Alvesą.
2. Treneriai. (Ne)Vadovavimas
Žaidėjai daugiau niekada neturės tokio minkštaširdžio trenerio, kaip Frankas Rijkaardas. Laisvė, kurią jis suteikė žaidėjams 2004 metais, buvo pateisinama tol, kol visi žaidėjai turėjo bendrą tikslą.
Komanda tikslą pasiekė praėjusių metų vasarą ir trenerio suteiktą laisvę panaudojo savo interesams. O strategas, paleidęs vadžias iš rankų, rudenį jau nesugebėjo sustiprinti komandoje disciplinos. F. Rijkaardą visi giria dėl jo pedagoginio talento, dėl to, kad jis moka kiekvienam žaidėjui tapti tėvu ar vyresniuoju broliu, nuodėmklausiu ar guodėju. Tačiau atėjus krizei, kai reikia griežto žodžio ar trumpos ir aiškios komandos, o gal net - atsipeikėti priverčiančio keiksmažodžio, Frankas ir toliau lieka minkštaširdžiu guodėju... dėl pralaimėjimo.
Žaidėjai, be priežasties praleidinėjantys treniruotes (Ronaldinho, R. Marquez, Deco, Th. Motta), liko nenubausti ir tai sukėlė teisėtą kitų žaidėjų pasipiktinimą. Prasta komandos fizinė forma - ne tik vasaros komercinių turnė rezultatas. Rungtynių pabaigoje praleidžiami įvarčiai - tai požymis, kad žaidėjai mažai dirba per treniruotes ir, likus dešimčiai minučių iki finalinio švilpuko, "Barca" nespėja paskui varžovus.
Praėjusiais sezonais varžovus stebinusi totalia kamuolio kontrole, aktyviu spaudimu varžovų aikštės pusėje, trumpais perdavimais vienu lietimu ir atakomis, kuriose dalyvaudavo po 6 - 8 žaidėjus, šiemet "Barca" varžovų jau neturi kuo stebinti.
Kamuolio kontrolė ir trumpi perdavimai virto kamuolio "trynimu" aikštės viduryje, aktyvus spaudimas transformavosi į lėtą bėgiojimą paskui kamuolį turintį varžovą. Atakų škvalas baigėsi ir dabar J. Belletti ar L. Messi net neturi kam perduoti kamuolio.
Į Amsterdamo "Ajax" išėjus Henkui Ten Cate, F. Rijkaardas neturi patarėjo, kuris galėtų pergudrauti varžovų trenerius. Fabio Capello, Rafa Benitezas, Quiqe Sanches-Floresas, Jose Mourinho, Berndtas Schusteris ir daugybė kitų trenerių šiemet tiesiog "apstatė" Katalonijos trenerį.
Nesuprantamų, mažų mažiausiai, keistų keitimų, nulėmusių rungtynių baigtį "Barcos" nenaudai, dažnai neįmanoma paaiškinti. Kodėl rungtynėse su "Racing" ant suolo buvo pasodinti Ronaldinho ir L. Messi? Kodėl rungtynėse su "Getafe" ir "Real' treneris išleido Oleguerą, iš kurio nepatikimumo pasišaipo net "Barcos" fanai?
Ar likus kelioms, bet pačioms svarbiausioms rungtynėms, galima pateisinti F. Rijkaard veiksmus, kai motyvuodamas noru leisti pailsėti lyderiams, ant suolelio laikė tą patį L. Messi ar Ronaldinho? Ar teisingai treneris darė, dirbtinai "sodindamas" azartiškai kovoti trokštantį Javierą Saviolą?
F. Rijkaardo, kaip komandos suvaldyti nesugebančio ir tik beviltiškai stebinčio nuopuolį, vaizdą buvo galima pamatyti per rungtynes su "Espanyol", kai apmaudo, įniršio ar kitokių jausmų apimtas treneris, kumščiu išdaužė atsarginių žaidėjų kabinos stiklą...
3. Sporto direktorius. (Ne)sutaupyti pinigai
Txiki Begiristanas po pralaimėjimo "Getafe" pareiškė, kad laikas taisyti klaidas. Tačiau jis kalbėjo apie žaidėjų ir trenerio klaidas, visiškai nematydamas savųjų. Prieš jį sporto direktoriumi buvęs Sandro Rosselis skolose skendinčiam klubui sugebėjo nupirkti Ronaldinho, Deco, R. Marquezą, J. Belletti ir net "Real" priklausiusį S. Eto'o.
O ką per trejetą metų nupirko Txiki? Maxi Lopezą, kuris net "Mallorca" klube retai išeina į aikštę. Marką Van Bommelį, kuris ryškiai nepritapo ir taip puikių saugų perpildytoje komandoje. E. Gudjohnseną ir Santi Ezquerro... Dar gerai, kad pasinaudojus "Juventus" situacija ir calciopoli skandalu, pavyko gauti G. Zambrotta ir L. Thuramą.
Tačiau, ar šie žaidėjai įnešė naujos kokybės į komandos žaidimą? Ar klubas neišgali įsigyti D. Alveso, Klaaso Jano Huntelaaro, Erico Abidalio ar broliukų Milito? Ar trūksta pinigų, ar... apsukraus sporto direktoriaus? Ar rodydamas principingumą kovoje su J. Saviola, kad tik nereikėtų su juo pasirašyti naujo kontrakto, Txiki negalėjo parodyti principų ir lygiai taip pat pagalvoti ar verta pratęsti sutartis su ryškiai regresuojančiais J. Belletti, G. van Bronkhorstu ar Sylvinho?
Gandų apie naujus "Barcos" taikinius transferų rinkoje pasirodo kasmet. Ir dažniausiai žaidėjai, apie kuriuos buvo rašoma, net jeigu ir būdavo išsitarę, kad svajoja žaisti „Barcoje“, iškeliaudavo į kitus klubus... Kaip bus šią vasarą? Txiki, ir toliau ruošiesi taupyti?
4. Klubo prezidentas. (Ne)išpuikimas
"Barcelona" prezidentas Joanas Laporta ištraukė klubą ir gilios krizės, smarkiai surizikavo treneriu skirdamas F. Rijkaardą ir pusę metų jį gynė, kai klubas nepasiekė norimų rezultatų, o žaidė tragiškai. Vis tik netrukus prezidento veikla davė vaisių: pasipylė "Barcos" pergalių ir taurių lietus, o vasarą vykę prezidento rinkimai tapo tik formalumu, nes kito kandidato į klubo prezidento kėdę tiesiog neatsirado.
Tačiau jaunas ir ambicingas advokatas J. Laporta, "Barcos" dėka tapęs vienu žinomiausių žmonių futbolo pasaulyje, užrietė nosį ir, galbūt, pasijuto, anot J. Mourinho, "antru žmogumi po Dievo".
Ko vertas J. Laportos striptizas oro uoste, kai sugriežtinus kontrolę, jis buvo paprašytas nusirengti švarką, o įsiutęs prezidentas... nusimovė ir kelnes bei tėškė jas saugos tarnybos darbuotojams.
Sunerimti verčia ir "galaktikėjimo" tendencijos, pasireiškiančios transferų planuose. Florentino Perezas ir Romanas Abramovičius jau įrodė, kad už 40-60 milijonų perkamos pirmojo ryškumo, tačiau karjeros zenite jau esančios žvaigždės, klubui daug naudos neduoda. Tačiau J. Laporta antrus metus kalba apie planus įsigyti Thierry Henry, žiemą buvo ruošiamasi C. Ronaldo transferui ir netgi surastas arabų šeichas, kuris pažadėjo šiam transferui skirti 60 milijonų eurų.
Ačiū Dievui, atrodo, kad derybos vedamos su K.J. Huntelaarp, o ne Th. Henry, su D.Alves ir E. Abidaliu, o ne su C. Ronaldo agentais.
Garbinami prezidentą, "cules" patyliukais nurijo nuoskaudą, kad ant šventų mėlynai-granatinių marškinėlių atsirado užrašas "UNICEF". Tegul tai ir ne komercinė reklama, tačiau šimtametė tradicija ant "Barcos" marškinėlių nedėti reklaminių užrašų, vis tik sulaužyta...
Dar blogiau, kad J. Laporta, sekdamas buvusiu "Real" prezidentu, nesitardamas su trenerių štabu organizuoja komercinius turus. Vasarą, vietoje to, kad po Pasaulio čempionato grįžę žaidėjai galėtų pailsėti ir treniruotis, jie turėjo važinėti po JAV ir Meksiką. Šiemet vėl pasigirdo gandų apie turus po Pietryčių Aziją...
Prezidentas leidžia sau kištis į trenerio iš žaidėjų santykius. Ronaldinho, o tiksliau, jo brolis ir agentas nuolat šantažuoja klubą kalbėdamas apie "Milan" ir kitų komandų viliones, o prezidentas, vietoje to, kad pareikalautų iš Ronaldinho aktyviau treniruotis ir geriau žaisti, vaikšto su juo apsikabinęs ir dėkoja, kad brazilas nepalieka komandos. Tačiau Dinho juk ne už dyką žaidžia, o gauna vieną iš didžiausių atlyginimų pasaulyje.
Kai tuo pasipiktinęs S. Eto‘o, nusižengdamas klubo etikos taisyklėmis, viešai prakalbo, J. Laporta iš vėl įsikišo, uždrausdamas F. Rijkaardui ir Txiki imtis prieš kamerūnietį bet kokių sankcijų.
Po skaudaus pralaimėjimo "Getafe", J. Laporta vietoje to, kad įvertintų komandos žaidėjus ir jų požiūrį į savo darbą, kalbėjo apie Camp Nou rekonstrukciją, gyrė klubą ir vadovavimą. J. Laporta į padebesius kelia žaidėjus ir save, tačiau 6 nuplaukusios taurės ir beišsprūstanti iš rankų paskutinioji Ispanijos čempionų taurė rodo, kad kritimas iš padebesių bus skaudus...
Matyt, laikas grįžti į šią nuodėmingąją žemę ir prisiminti seną kiniečių patarlę: "Norėdamas nudobti žvėrį, turi pats tapti žvėrimi". O "Barcelona", užliūliuota pergalių, iš žvėrių šiemet pavirto jaukiais naminiais gyvūnėliais...
"Barca" turi puikų komandos pagrindą: Vitorą Valdes, Carlesą Puyol, G. Zambrotta, Deco, Xavi, Andresą Iniesta, S. Etoo, L. Messi, Ronaldinho. Tai reiškia, kad komandos visiškai atnaujinti nereiks, pagrindas liks tas pats ir bus stiprinamos tik atskiros pozicijos.
Į aikštę veržiasi jaunieji Giovani Dos Santos, Bojanas Krkičius, Jesus Olmo, Marcas Valiente, Marcas Crosas, kurie įlies šviežio ir azartiško kraujo. Gaila, kad F. Rijkaardas, trenerio karjeros pradžioje taip pasitikėjęs jaunimu, dabar neleidžia jaunųjų talentų į aikštę.
Žiūrint į vos judantį aikštėje Ludovicą Giuly, nori nenori prisimeni 16-mečio B. Krkič reidus, o stebėdami Ronaldinho apatiją, nori nenori pagalvoji, kad "G2S" pravardžiuojamo jaunojo meksikiečio Dos Santos konkurencija didžiajam brazilui taptų puikiu postūmiu parodyti, ką jis sugeba iš tikrųjų.
Klubo vadovybė pareiškė, kad transferams skirs 50 milijonų eurų. Už tuos pinigus bus stiprinamos krašto gynėjo, atraminio saugo bei puolėjo pozicijos. Pasitaikius gerai progai, bus mėginama įsigyti krašto puolėją bei vidurio gynėją.
Posėdis tęsiamas, ponai prisiekusieji...
Nurašę šį sezoną į nuostolius, turime padaryti reikiamas išvadas, kad kitąmet dėl taurių kovotume ne žodžiais iš spaudos konferencijų salės, o veiksmais aikštėje.
