Smūgis...
Jį buvo galima suklaidinti žaidžiant vienas prieš vieną. Jis neturėjo gero startinio greičio, todėl jį buvo galima aplenkti. Jis nepasižymėjo grenadieriaus ūgiu ir negalėdavo aukštai iššokti, prieš jį buvo galima laimėti oro dvikovą. Jis darydavo taktines klaidas – nepasirinkdavo geros pozicijos, kartais nespėdavo išeiti iš baudos aikštelės, kai partneriai darydavo dirbtinę nuošalę.
Tačiau visi šie žaidėjo minusai pasimiršdavo, kai Ronalas Koemanas rengdavosi mušti baudos smūgį. Įprastai rūsčiu akmeniniu veidu neskubėdamas ant žolės padėdavo kamuolį, žvilgtelėdavo, kur stovi "sienelė" ir vartininkas.
Smūgis = patrankos šūvis = kamuolys vartuose. Bet kokia trajektorija, į bet kurį tašką – viršutinį ar apatinį vartų kampą, suktas ar tiesiai...
Nuo Michelio Platini laikų Europoje nebuvo futbolininko, turinčio tokią virtuozišką smūgį ir jo atlikimo techniką. Beje, paradoksas, bet teisybė: R. Koemanas - gynėjas (!!!), kuris baudos smūgiais pelnė daugiau įvarčių, nei atakuojantis saugas-legenda M. Platini. "Aš nieko negaliu padaryti, kai jis smūgiuoja", – pasakojo vienas iš geriausių to meto vartininkų Andoni Zubizaretta. – "Matau ir smūgio momentą, ir kamuolio kryptį, tačiau negaliu jo nei pagauti, nei atmušti. Taip smarkiai jį moka spirti tik R. Koemanas...".
Karjera
Ronaldas Koemanas gimė 1963 m. kovo 21 d. Jo tėvas Martinas nuo 18 metų pradėjo profesionalaus futbolininko karjerą, vėliau dirbo "Groningen" klubo vadybininku. Vyresnysis brolis Ervinas žaidė Olandijos rinktinėje. Tad talentingo vaikino kelias buvo aiškus iš anksto – futbolas.
Deja, patekęs į "Ajax" pagrindinę sudėtį, jaunasis Ronaldas kažkuo neįtiko Johanui Cruyffui ir turėjo palikti klubą. Tačiau tai išėjo į naudą tiek pačiam žaidėjui, tiek amžinam "Ajax" konkurentui "PSV". Per du metus Eindhoveno klube R. Koemanas ne tik gerai gynėsi, bet ir mušė įvarčius, tad Barselonos klubo treneriu tapęs J. Cruyffas buvo priverstas pakeisti nuomonę apie Ronaldą.
Trenerio reikalavimu, Koemanas buvo pirmasis įsigyti žaidėjas naujojoje J. Cruyffo komandoje. Į Katalonijos superklubą jis perėjo už milžinišką tiems laikams sumą – 7,5 milijonus dolerių.
Ir reikia pasakyti, kad nuo R. Koemano prasidėjo garsiosios Cruyffo "Barcos", arba, paprasčiau – "Svajonių komanda" kūrimas. Jis buvo ta pirmoji naujojo statinio plyta, o gal – pamatas... Komandoje blizgėjo Romario, Michaelis Laudrupas, Hristo Stoičkovas, Andoni Zubizaretta, Sergi, Abelardo, Julio Salinas, Josepas Guardiola. Tačiau žvaigždės galėdavo viena kitą keisti, sėdėti ant suoliuko, o R. Koemanas gynybos arba aikštės vidury buvo neliečiamasis.
1990 metų sezone vidurio gynėjas Koemanas įmušė tris įvarčius 1/16 Taurių laimėtojų taurės etape į turkų "Trabzonspor" vartus. 1991-1992 metų sezone Koemanas sužibėjo rezultatyvumu, kai įmušė 16 įvarčių. 1993-1994 m. Čempionų lygoje R. Koemanas tapo rezultatyviausiu "Barcos" žaidėju, nes įmušė 8, o pagrindinis komandos puolėjas H. Stoičkovas - 7 įvarčius.
Beje, stebėtina, bet faktas – Koemanas beveik visą laiką būdavo rezultatyviausių "Barcos" žaidėjų sąrašuose. Netgi įkopęs į trisdešimtmetį. Ir ne bet kokios "Barcos", o garsiosios J. Cruyffo "Svajonių komandos", kuri mušdavo daugiausiai įvarčių Europoje...
1994 m. Koemanas įmušė 11 įvarčių - tiek pat, kiek ir H. Stoičkovas. Tiesa, tame sezone net 30 įvarčių pelnė brazilas Romario. Tačiau po metų, kai Romario išėjo, R. Koemanas, kartu su pagrindiniais puolėjais H.Stoičkovu ir Jordi Cruyffu, įmušė po 9 įvarčius. Beveik kiekviename sezone jis mušdavo po 10-20 įvarčių, beveik visus - po baudos arba tolimų smūgių "iš žaidimo".
1994 m. Čempionų lygos pusfinalyje su "Porto" R. Koemanas įmušė bene vieną gražiausių Lygos ir savo įvarčių: gavęs kamuolį aikštės viduryje, jis vos perėjęs aikštės vidurį, pakėlė galvą ir pastebėjo, kad laisvų "Barcos" puolėjų nėra, o svečių vartininkas tolokai išėjęs iš vartų. Smūgis... Ne "parašiutas", tikintis pataikyti į vartų stačiakampį, bet galingas smūgis ir kamuolys, kaip patrankos sviedinys, įlėkė į vartus...
Kaip tik dėl tokių smūgių R. Koemanas ir buvo garbinamas. 1995 m. birželio 11 dieną cules, atsisveikindami su viena iš "Barcos" legendų, per visą tribūną iškėlė milžinišką plakatą "Adios, Ronald". J.Cruyffas, atsisveikindamas su savo numylėtiniu, pateisinusiu visas viltis, įteikė asmeninę dovaną, o prezidentas Josepas Lluisas Nunezas padovanojo R. Koemanui... vilą Barselonos priemiestyje, Viduržemio jūros skardžio. Beje, toje viloje R. Koemanas mėgsta leisti laiką ir dabar. Jis joje svečiavosi, kai ruošėsi Čempionų lygos rungtynėms, kuriose susitiko dvi jo komandos: dabar treniruojama Lisabonos "Benfica" ir jį garsiu padariusi "Barcelona".
Baigęs futbolininko karjerą, R. Koemanas, kaip dauguma garsiosios to laikotarpio "oranžinės rinktinės" narių (F. Rijkaardas, M. van Bastenas, R. Gullitas) tapo treneriu. Pradžioje olandas treniravo Arnheimo "Vitesse". Perėjęs į "Ajax", du kartus tapo Olandijos čempionu ir laimėjo Olandijos taurę. Po "Ajax" nesėkmių Europoje, olandas atsistatydino, ir, nors jį kvietė "Valencia", išvyko į Portugaliją. Sėkmingas "Benfica" žygis iki Čempionų lygos ketvirtfinalio liudija, kad R. Koemanas nėra prastas treneris. Olandas sugeba iš komandos išspausti daugiau, nei įmanoma.
Svarbiausias gyvenimo įvartis
Daug gerų žaidėjų buvo "Barcoje" ir "oranžinėje" rinktinėje. Daug perspektyvių trenerių yra Europoje. Kodėl tiek vietos skiriame R. Koemanui? Dėl ĮVARČIO. To, VIENINTELIO...
1992 metų gegužės 20 d. 80 tūkstančių, dabar jau sugriauto, "Wembley" stadiono žiūrovų ruošėsi stebėti finalinę Čempionų lygos kovą ir dviejų garsių puolėjų, H. Stoičkovo iš "Barcelona" ir "Sampdoria" atakų lyderio Gianluca Vialli, dvikovą. Ir Vialli, ir Stoičkovas, buvo labai pastebimi aikštėje. Ne tik smūgiavo, veržėsi, bet abu po sykį ir vartų skersinius sudrebino. Tačiau, baigiantis pagrindiniam laikui, švieslentėje vis dar švietė du nuliai. Pratęsimas...
112 minutę vokiečių teisėjas parodė, kad už 25 metrų nuo "Sampdoria" vartų reikia mušti baudos smūgį. Nors atstumas buvo gana tolimas, "Wembley" tribūnos ėmė skanduoti: "Kuuuman!! Kuuuman!!!". Raudonplaukis olandas su geležine veido išraiška, kuri labiau tinka kino filmuose vaidinti esesininkus, kaip visada, neskubėdamas ir atidžiai deda ant vejos kamuolį.
Nuleidęs galvą, iš padilbų, vieną vienintelį kartą žvilgteli į vartininką. Atsitraukia nuo kamuolio keletą žingsnių, prieš įsibėgėdamas dar kartą įvertina "sienelę", vartininko poziciją. To užtenka, kad milimetro tikslumu apskaičiuotų kamuolio skrydžio trajektoriją, vartininko reakciją ir galimą šuolio kryptį.
Smūgis...........................
"Kumaniškai" stiprus ir tikslus. Kamuolys gražia trajektorija apsuka italų "sienelę" ir, neliesdamas beviltiškai šoktelėjusio Giuanlucos Pagliucos rankų, lekia į apatinį vartų kampą...
"Aš nė nemačiau, ar kamuolys pataikė į vartus, - vėliau pasakojo R. Koemanas. – Supratau tai iš stadiono reakcijos"... Ir tada rudaplaukis gynėjas, neįprastais gelsvai–oranžiniais to sezono "Barcos" spalvų marškinėliais, iškėlė rankas į viršų. Nuo adrenalino pertekliaus ėmė triumfuodamas bėgti per visą stadioną. Jis, nežinodamas kaip išreikšti džiaugsmą, kažką rėkė. Tik gerokai pasistengę komandos draugai pagaliau pagavo R. Koemaną, parvertė jį ant žalios "Wembley" vejos...
Sirgaliai rėkė: "Tu Dievas!!!" Redaktoriai rytdienos laikraščių numeriams jau rinko kuo didesnius šriftus, kad po R. Koemano nuotrauka išsitektų užrašas "Collosal"...
Tačiau dar reikėjo sužaisti 8 minutes. "Barca" jau du kartus buvo pralaimėjusi Čempionų lygos finalus. Tačiau tik ne šį kartą. Tik ne "Dream Team"...
Kaip įrodymą, kad "Barca" pergalės neatiduos, jaunąjį Josepą Guardiolą pakeitė komandos veteranas Jose Ramonas Alexanco, kuriam A. Zubizaretta iš karto įteikė kapitono raištį. "Barca" ramiai kontroliavo kamuolį, neleisdama "Sampdoria" žaidėjams kontratakuoti.
Kai nuskambėjo finalinis teisėjo švilpukas, "Barcos" žaidėjai trenkė žemėn tą gelsvą uniformą ir persirengė mėlynai-granatiniais marškinėliais...
R. Koemanas pagaliau suprato, kad tai ne tik svarbiausias jo gyenimo įvartis. Kai jo rankose atsidūrė TAURĖ, jis pagaliau suvokė, kad tai "BARCELONA" taurė. Vienintelė per tiek metų...
Dėl jos prakaitą liejo, gyslas tampė ir kaulus laužėsi šimtai žaidėjų blaugranos spalvomis. Tačiau taurę gaudavo kiti. O tą, vienintelę, 1992 metais, iškovojo gynėjas RONALDAS KOEMANAS. Kartu su kitais komandos draugais...
Todėl ir parašiau KOEMANAS. Todėl, kad jį aplodismentais sutiko Camp Nou, kai R. Koemanas su "Benfica" atvažiavo užkirsti kelio "Barcos" triumfo žygiui 2006 metais.
Šį kartą R. Koemanui nepavyko. Ir jis vėl tuo nusipelnė "Barcai"...
Tačiau išaugo nauja cules karta. Atsirado nauja "Svajonių komanda". Šį kartą vedama ne Didžiojo Cruyffo, bet tą vardą dar tik bandančio užsitarnauti Franko Rijkaardo. Ir nors nėra H. Stoičkovo, M. Laudrupo ar A. Zubizarettos, turime Victorą Valdesą, Carlesą Puyolį, Deco, Xavi ir kitus nusipelniusius Paryžiuje iškelti Taurę, kurią prieš 14 metų jau kėlė įvarčio autorius...
Ir gal nereikės vėl laukti ilgų 14 metų, norint parašyti apie kitą įvarčio autorių?
Nugalėtojų komanda
Vieno iš autoritetingiausių Ispanijos sporto leidinių "El Mundo Deportivo" darbuotojai paskaičiavo, kad antrą kartą Campeones tapusioje "Barcelona" žaidžiantys žaidėjai jau yra iškovoję per savo karjerą 132 titulus.
Daugiausiai titulų komandoje turi švedas Henrikas Larssonas. 34 metų puolėjas per savo ilgą karjerą jau iškovojo 14 taurių, kurios turi nacionalinę ar tarptautinę reikšmę t.y. laimėtos turnyruose, oficialiai įtrauktuose į UEFA arba FIFA tvarkaraščius.
Du čempionų titulus H. Larssonas iškovojo Olandijoje su "Feyenoord", net 9 - Škotijoje su "Celtic" ir tris taures - su "FC Barcelona".
Nedaug nuo švedo atsilieka jo draugas olandas Giovanni van Bronckhorstas, savo sąskaitoje turintis 13 titulų - vieną su "Feyenoord", 5 su Glazgo "Rangers", 4 su "Arsenal" ir 3 su "Barca".
Tačiau ne skaičiuose esmė. Jeigu vertintume pagal reikšmę, tai labiausiai tituluotas "Barcelona" žmogus - Deco. Jis turi 11 titulų, o tarp jų, Čempionų lygos bei UEFA taures. Saugas du kartus tapo Portugalijos čempionu ir tris kartus Portugalijos taurės laimėtojas, po vieną kartą laikė Ispanijos ir Portugalijos supertaures. Du kartus Deco ir "Barca" laimėjo Primerą. Jis - vienintelis žmogus Barselonoje, galintis vadintis Europos klubiniu čempionu.
Didžiausia klubo žvaigždė Ronaldinho gali pasigirti tik 5 titulais, nes nei su "Porto Alegre" Brazilijoje, nei su "P.S.G "Prancūzijoje nelaimėjo nieko. Tačiau vien tik 2002 metų Pasaulio čempiono titulas kažkie "atsveria" bent dešimt kitų žaidėjų laimėtų taurių... Be šio, pagrindinio, Pasaulio čempiono titulo, Ronaldinho dar gali didžiuotis su Salecao laimėjęs Copa America, o su "Barca" - dvi Primeras ir Ispanijos Supertaurę.
Samuelis Eto'o nugalėtojų titulu džiaugėsi sptynis kartus. Taures jis kėlė ne tik "Barcos", bet ir Kamerūno rinktinės gretose, taip pat su "Mallorca".
Edmilsonas savo sąskaitoje turi 10 taurių. Didžiąją jų dalį jis laimėjo kaip "Lyon" žaidėjas (3 Prancūzijos čempionatai, Prancūzijos taurė ir supertaurė). Su "Barca" taip pat laimėti 3 titulai. Beje, jis kartu su Salecao, laimėjo ir 2002 metų Pasaulio čempiono titulą (nors žaidė, švelniai tariant, mažokai).
Labiausiai neturtingi yra "Barcelona" žaidžiantys ispanai. Victoras Valdesas, Carlesas Puyolis, Albertas Jorquera, Olegueras, Gabri ir Andresas Iniesta gali pasigirti tik pastarųjų metų "Barcos" titulais. Xavi turi viena Ispanijos Supertaure daugiau.
Lionelis Messi dar nekėlė virš galvos jokios suaugusiųjų sporte vertinamos taurės, tad jam, su Santi Ezquerro, dar viskas priešakyje...
Tačiau į sąrašą ispanų žurnalistai neįtraukė labiausiai tituluoto "Barcelona" žmogaus.
Treneris Frankas Rijkaardas su Olandijos rinktine, "Ajax", "Milan" laimėtų trofėjų kolekcija nusvertų visų likusių žaidėjų taures:
1988 m. Europos čempionas
5 kartus Olandijos čempionas (1982, 1983, 1985, 1994, 1995 m.)
3 kartus Olandijos taurės laimėtojas.
2 kartus Italijos čempionas (1992, 1993 m.)
3 kartus Europos čempionų taurė 1989, 1990, 1995 m.)
2 kartus Europos Supertaurė (1989, 1990 m.)
2 kartus Tarpkontinentinė taurė (1989, 1990 m.)
Kaip treneris - 2004-2005 ir 2005-2006 metų Ispanijos čempionas
